Sovietmečiu išgarsėjęs keturiais vaidmenimis pirmuosiuose lietuviškuose filmuose, Vytautas Buizys vos nesušalo landynėje
Neatlaikęs populiarumo naštos ir skyrybų, V.Buizys – Lakštingala prieš kelias dešimtis metų pasiturintį gyvenimą išmainė į klaikų skurdą palaikiame Senamiesčio sandėliuke su žiurkėmis ir stulbinančia netvarka. (V.Buiziui pravardė Lakštingala prilipo visam gyvenimui po to, kai jis suvaidino pagrindinį vaidmenį filmo „Gyvieji didvyriai” novelėje „Lakštingala”). Šiomis dienomis vos gyvą, apšalusį, apžėlusį barzda, sukandžiotą kažkokių gyvių vyrą šaltą žiemos rytą geraširdžiai kaimynai atvežė į Nakvynės namus. Čia jis per kelias paras atkuto, pelnė Nakvynės namų gyventojų bei administracijos palankumą ir jau planuoja ateitį.
Pasiekė gyvenimo dugną
Nakvynės namuose dirbanti Genovaitė Mačiulienė tvirtino, kad čionai prieglobstį buvo radusi ne viena buvusi Kauno ar net Lietuvos garsenybė. „Prisimenu, kai tvarsčiau vieno labai garsaus boksininko žaizdas, nepastebėjau, kaip užsikrėčiau utėlėmis. Daug gėdos tada viešumoje patyriau, tačiau pykti ant boksininko negalėjau – jis buvo aplinkybių auka. Be to, buvo mielas, lengvai bendraujantis žmogus. Kaip mūsų vargšas Lakštingala”, – tvirtino Genovaitė. Beje, seniai vargeta tapęs V.Buizys populiarumą jam pelniusiame filme švilpavo kaip lakštingala specialiai tam tikslui pagaminta net 5000 rublių kainavusia švilpyne.
Nakvynės namų direktorius Zenonas Abramavičius prisiminė, kad atvežtas į šią įstaigą V.Buizys atrodė baisiai. „Turėjome jį maudyti, nuskusti ne tik susivėlusią barzdą, bet ir visus plaukus, nes juose knibždėjo utėlės. Paskui iškvietėme gydytoją, nes Lakštingalos kūnas buvo smarkiai sukandžiotas, vietomis apšalęs. Tad teko tepti gydomaisiais tepalais. Po visų šių procedūrų jis kelias paras nesikėlė iš lovos – toks buvo išsekęs ir išvargęs nuo pasirinkto gyvenimo būdo”, – pasakojo direktorius.
Sovietmečiu pinigų nestigo
Nakvynės namų kambaryje, baltai paklotoje lovoje, gulėjęs švariai aprengtas Lakštingala, įėjus netikėtiems svečiams, akimirksniu pašoko ir, nusišypsojęs bedante burna, mandagiai pasisveikino. „Moterų neturiu, tai ir nesijaudinu dėl prarastų dantų, – švepluodamas aiškino naujakurys. – Be to, nereikia nei dantų šepetėlio, nei pastos pirkti. Išskalauju vandeniu – ir gerai”.
Patapšnojęs ranka baltą patalynę, pasakė: „Miegu kaip pas Laferį”. Pasirodo, sovietmečiu populiarumo pursluose, didžiuliuose honoraruose už vaidmenis ir aluje besimaudęs Lakštingala tapo, berods, „Silvos” fabriko direktoriaus Giršos Laferio žentu. V.Buizys prabangiai gyveno kartu su žmona ir uošviais trijų kambarių bute Laisvės alėjoje. Laikui bėgant žmona su sūnumi išvažiavo gyventi į Izraelį ir jų ryšys nutrūko. Likęs vienas Kaune, Lakštingala pradėjo grimzti į gyvenimo dugną.
Padeda jautrūs žmonės
Atkūrus nepriklausomybę, Lakštingala alui užsidirbdavo šluodamas kiemus, kasdamas daržus, dirbdamas kitus kasdieniškus darbus. Nevengdavo revizuoti šiukšlių konteinerius. Tik prieš porą metų gavo pasą, tačiau ir tas sudegė per gaisrą landyne tapusiame sandėliuke, kuriame Lakštingalai leido įsikurti jį pažinojęs Juozas. Mat sandėliukas stovi tame pačiame kieme, kur prabėgo Vytauto vaikystė.
Nakvynės namų direktorius stebėjosi: „Matyt, Lakštingala iš esmės yra geras žmogus, jei jį šitaip globoja kaimynai Marija su Juozu. Pažiūrėkite į šaldytuvą – jie atnešė didelius puodus su mišraine, šaltiena, sultiniu, neužmiršo krienų, taukų, vaisių ir kitokių gėrybių. Retas kuris iš mūsų gyventojų yra taip mylimas”. Beje, 1992 metais priimtuose nakvynės namų tipiniuose nuostatuose nekalbama apie lėšas bent minimaliai pamaitinti tuos laikinus gyventojus, kurie neturi nei pinigų, nei dokumentų, nei draugų, nei giminių. Nekalbama juose ir apie lėšas, kurios reikalingos asmens dokumentams parengti.
Nakvynės namų darbuotojai džiaugiasi, kad yra nemokamų valgyklų varguoliams, kad sergantiems Nakvynės namų gyventojams sveikesnieji parneša nemokamos sriubos, kad vis atsiranda geraširdžių žmonių, kurie parūpina maisto labiausiai skurstantiems šios įstaigos gyventojams, duoda pinigų jų dokumentams sutvarkyti, nes tam tikslui skiriamų vienkartinių pašalpų tenka ilgai laukti.
Jaučiasi kaip danguje
Nakvynės namai žiemą pamažu virsta Slaugos namais – tiek daug dabar čia paliegusių, slaugomų senelių, invalidų. „Pas mus galima gyventi pusę metų, bet kaip po pusmečio išprašyti į gatvę sveikatos neturinčius ir niekam nereikalingus vienišus senelius? Juk tik sulaukusiems 75 metų atsiranda menkutė tikimybė patekti į senelių namus. Tai kur jiems laukti tos amžiaus ribos?” – retoriškai klausė Z.Abramavičius.
Nakvynės namų socialinė darbuotoja Virginija Vasiliauskienė pasirūpins V.Buizio asmens ir kitais dokumentais, o Juozas su Marija, matyt, neleis jam badauti. Tad Lakštingala labai patenkintas dabartine savo padėtimi. Sėdėdamas ant baltai paklotos lovos, vyras sėmė šaukštu iš plastmasinio kibirėlio gerųjų kaimynų atneštą medų ir dėjosi į arbatą. Sakė, dabar čia jaučiasi kaip danguje, tačiau supranta, kad visa tai laikina. Tad labai norėtų sutikti moterį, kuri jį priglaustų. „Gal jūs ir nepatikėsite, bet aš dar norėčiau būti atrama padoriai moteriai”, – tvirtino netikėtai susigraudinęs Lakštingala.
Virginija Skučaitė