Senolių išmintis moko: jei neteisingas žmogus skelbia teisingas žinias, jo mokymas tampa klaidingu ir jei teisingas žmogus skelbia klaidingas žinias, jo mokymas tampa teisingu. Visuotinės veidmainystės epochoje Artūras Barysas arba tiesiog Baras mokė sukeisti vertybes vietomis – nesąmones suvokti kaip tiesą, o lozungus paversti kliedesiais. Baras spontaniškai stumtelėjo pasaulį, sulenkė savo laikmečio ašį ir nejučia tapo mokytoju, meistru. Iš pažiūros Baras elgėsi kraupiai – trenktas gėrimas, debošai, incidentai privačiose ir viešose vietose, tačiau jo elgesys nebuvo degraduotos asmenybės nuopuolis ar prasigėrusio menininko nesulaikomas žlugimas. Baras yra netradicinis stagnacinio laikotarpio menininkas, iš ten jis sėmėsi įkvėpimo, iš tos visuomenės jis juokėsi, ją niekino ir slaptai gerbė. Baras degė, liepsnojo ir kaip Ikaras stengėsi atsiplėšti nuo nuobodžios stagnacinės kasdienybės, todėl negailėjo nei savęs, nei kitų.
Bendrauti su Baru buvo tikrai nelengva, jis buvo panašus ir į išprotėjusį vienuolį, palaimingai apakusį nuo ryškios dangiškos šviesos, ir į kieto avangardo sviedinį, negailestingai smogiantį į miesčionišką, snobišką protą. Nereikia pamiršti, kad Baras kiekvieną kliedesį, nesąmonę stengėsi pritaikyti savo vakaronėse, hepeninguose, filmuose. Viskas gali pasitarnauti aukštesniems interesams, teigė jis, šokdamas su pora smilkstančių cigarečių šnervėse, gerdamas aliejų skveruose, apsitaisęs moteriškais drabužiais ar slampinėdamas miesto gatvėmis su raudonais pagalviais po pažastimis.
Pavojinga susidurti su ypatingu Vilniaus senamiesčio fenomenu, ne hipiu, ne panku, žmogumi keistai ir itin originaliai demonstruojančiu melomanų kartos siekius, asmenybe, galinčia mokyti, atskleisti svarbias egzistencines žinias, paslėptas po storu buitinės, lozunginės ir ideologinės rutinos sluoksniu. Baras buvo sovietinės ideologijos ir gyvensenos diskreditacijos specialistas. Jį erzino bet koks nedemokratiškas požiūris, prigimtinių asmenybės teisių slopinimas, bet kokie draudimai. Ypač jis mėgo pasišaipyti iš trivialių estrados žvaigždžių nuopelnų, aukštų biurokratinių pareigų, nomenklatūrinių menininkų titulų ir laipsnių sureikšminimo. Baras negailestingai mokė būti savimi, jo „paskaitos” nevirto akademiniais konspektais, filosofinėmis kategorijomis. Tai buvo nelengvos dvasinės pratybos, kurias turėjo įveikti draugai ir bendražygiai. Baras sąmoningai stūmė „mokinius” į bedugnę, negailestingai vijo į aklavietę, draugus mokė gerti degtinę tiesiai iš butelio prie Lietuvos kino teatro, Antakalnyje plėšti sovietines vėliavas, garsiai rėkti prie Lenino paminklo, keiktis Ateizmo muziejuje. Jis troško, kad visi nusimestų kaukes, negarbintų pinigų, pop kultūros, kičo ir taptų originaliomis, laisvomis būtybėmis. Baras akivaizdžiai patvirtino seną tiesą, kad tik tapdamas savimi žmogus išreiškia universalų protą, tik klausydamas širdies balso jis artėja prie Dievo. Ir, reikia pripažinti, Baro metodų arsenalas toli gražu nebuvo akademinis, minkštas ir patogus. Baro išradingumas buvo išties neišsemiamas. Jis galėjo lengvai sulaužyti biurokratinę „pasekėjo” karjerą, įstumti į skurdą, bet tuo pačiu pakylėti iki tikro menininko ar filosofo aukštumų. Baras buvo rupus žvirgždas, kuris nutrindavo netikrą, iliuzinę jaunatvišką odą. Argi ne nuostabu?
Būtent Baro troškimas ir galia transformuoti pilką kasdienybę įkvėpė du jo artimus draugus, Robertą Kundrotą ir Algimantą Lyvą, imtis plunksnos ir aprašyti garsaus sostinės „kliedėtojo” nuotykius pirmame jų romane „Pasviręs pasaulis”. Vėliau buvo parašytos dar šešios knygos. Taigi Baras tiesiogiai ar ne inspiravo septynių Epo knygų išradimą. Jis buvo atlaidus ir mėgo humorą, todėl leido parašyti tokias knygas, jas skaitė ir noriai komentavo, bet visada pabrėždavo, kad autentiška yra tik pirmoji knyga. Galbūt. Tai visai nesvarbu, nes Baras sapnavo dar keistesnius sapnus ir jo laki išmonė visuomet tapdavo tikrove. Pasviręs pasaulis konstruoja naują realybę, nepavaldžią logikos dėsniams.
Ne visus epe aprašytus žygius atliko Baras, bet jis troško nepaprastų nuotykių, kasdien atmerktomis akimis sapnavo drąsų, nepakartojimą, sklidiną magiškos išmonės pasvirusį pasaulį ir neneigė, kad panašiose situacijose elgtųsi taip pat, ir, ko gero, dar originaliau, beprotiškiau.
Epas netapo autobiografine knyga, nes Baras transformavosi į Magą, o jo draugus ir bendražygius paslėpė senieji baltiškieji vardai. Baro transformacija pakeitė ir pilkokus, slogioje buitinėje migloje skęstančius draugų charakterius. Statiška kasdienybė tapo kinetiška, mobilia, pasvirusia. Lėkštą realizmą pakeitė magiškasis. Ir pagaliau daltoniškas, trumparegis gyvenimas pražydo ryškiomis literatūrinės išmonės spalvomis.
Baras niekada nevaidino situacijų meistro, necitavo išminties perlų, nešnekėjo apie dvasingumą, neimitavo nušvitusio, palaiminto, visažinio. Jis visada, bet kokiomis aplinkybėmis išliko atviru muzikinio vandenyno barometru, dvasinės atmosferos ekranu, siurrealistiškai atspindinčiu išorę, aplinkinius, realybę. Tiesa, kartais jis mėgo artistiškai vaidinti visagalį vinilo ir kompaktinių plokštelių džiną, išpildantį bet kokį melomano užsakymą. Baras žinojo visų draugų kolekcines paslaptis, jis buvo geras psichologas, virtuoziškai skenuojantis bendražygių ir melomanų smegenų rieves.
Baras buvo prarasto laiko, sudužusios laimės, girto blaivumo vedlys. Nuožmiame muzikinio triukšmo virpesyje jis ieškojo šviesios, nedebesuotos užuovėjos, slaptos laimės. Ar Baras siekė totalaus asmenybės išaukštinimo? Ar jam iš tiesų buvo reikalinga beletristinė transformacija? Ar reikėjo tapti dar originalesniu? Tikrai ne!!! Ar galima restauruoti miestą, kurio nėra tikrovės žemėlapyje, ar galima auksiniais dažais nudažyti paslaptingą Baro mentalinį skeletą? Jei pabandysite – jūs gyvas lavonas. Baro transformacija žymiai subtilesnė, aukštesnė, dangiškesnė. Negailestingai išlikdamas savimi, jis literatūriškai formavo savo kaukolės kubatūrą, kiekvienoje Epo knygoje atrasdamas naujas magiškas kraštines ir užburtus kampus.
Baras pasitraukė, kai jo misija buvo baigta, kai jis pastatė tiltą į pasvirusį pasaulį ir amžinai, nesugrąžinamai transformavosi į Magą. Keliaukite į pasvirusį pasaulį visi, kas netingi, kas nemiega, kas siekia tobulybės arba spjauna į viską.
Intro