Uostamiesčio policijos budėtojai kiekvieną parą gauna daug nepatenkintų gyventojų pranešimų apie laiptinėse ar rūsiuose gyvenančius benamius. Klaipėdiečiai nuolat reikalauja, kad policininkai atvažiuotų, nubaustų ir išvaikytų ten nakvojančius valkatas.
Į šaltį nevaro
Pastaruoju metu, kai termometras rodo apie 20 laipsnių šalčio, policininkai benamiams paskelbė savotišką moratoriumą. Jie nevejami į lauką iš šiltesnių patalpų, tačiau vežami į nuovadas bei komisariatus arba nakvynės namus. Tačiau šalčiai greitai pasibaigs ir ši opi problema vėl iškils.
Tenka priminti, kad vadinamųjų „bomžų” (sutrumpinta iš rusų kalbos: bez opredelionnogo mesta žytelstva) nuo 1998 metų Lietuvoje niekas jau nebegaudo ir prievarta į areštines bei anksčiau egzistavusius policijos skirstymo punktus nebeuždaro. Tik sovietiniais laikais valkatavimas buvo laikomas teisės pažeidimu. Dabartinėje visuomenėje tokių valstybės piliečių už jų savanoriškai pasirinktą gyvenimo būdą skriausti neleidžia mūsų demokratiški įstatymai.
Miega kur nori
Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę pasirinkti jam patinkantį gyvenimo būdą: vieniems lietuvaičiams labiau patinka gyventi švariuose ir tvarkinguose būstuose, o kiti mūsų gentainiai dėl įvairių socialinių ir ekonominių priežasčių gyvena šiluminėse trasose, rūsiuose ar daugiaaukščių namų laiptinėse. Ir niekas negali jiems uždrausti taip elgtis.
Miegodamas daugiabučio namo laiptinėje ar parke ant žolės, benamis Lietuvos įstatymų nepažeidžia, todėl policininkas už tai jo nubausti neturi teisės. Pareigūnas nebent gali paprašyti valkatos išeiti ir pasiieškoti kitos vietos nakvynei. Ir tai tik tada, kai savo elgesiu toks Lietuvos pilietis trukdo kitiems gyventojams ir pastarieji prašo policijos pagalbos. Jei niekas į policiją dėl benamio elgesio nesikreipia, policininkams negalima rodyti iniciatyvos ir išvaryti benamio iš jo pasirinktos nakvynės vietos.
Teises gina įstatymai
Sovietiniais laikais, kai valstybės „fasadas” turėjo būti nepriekaištingai „švarus”, valkatos būdavo gaudomi ir prievarta uždaromi į vadinamuosius paskirstymo punktus, kurie iš esmės buvo paprasčiausios areštinės, tik su „švelnesniu klimatu”. Prieš svarbius tarpvalstybinius renginius, pavyzdžiui, 1980 metų Maskvos olimpines žaidynes, „bomžus” bei prostitutes sugaudydavo ir netgi išveždavo į atokesnius rajonus, kad nedarytų gėdos prieš užsienio svečius.
Tačiau šiandien mes jau seniai nesame anos subyrėjusios represinės valstybės dalis ir skelbiamės kurią demokratinę valstybę.
O demokratinėse šalyse kiekvieno piliečio, nepažeidžiančio įstatymų, teisės yra ginamos ir saugomos. Valkatų taip pat. Neužmirškime, kad asocialiais ne visi jie tapo savo noru.
Išgelbės durys
Mūsų policijai kol kas darbo iki kaklo ir gaudant sunkius nusikaltimus vykdančius nusikaltėlius. Vaikytis valkatas – betikslis darbas, nes, blogėjant gyvenimo sąlygoms ir valstybei lėtai sprendžiant socialines problemas, asocialių asmenų gali atsirasti vis daugiau ir daugiau. Tačiau tai yra visos mūsų valstybės, o ne atskiros jos struktūros – policijos – reikalas.
Uostamiesčio gyventojams, nenorintiems, kad jų laiptinėse nakvotų valkatos, policijos darbuotojai pataria daugiabučių duryse įsirengti tvirtas spynas. Tuo labiau kad taip galima išvengti ne tik nepageidaujamų benamių, bet ir butus apvaginėjančių nusikaltėlių „vizitų”.
Suprantama, didžioji dalis valkataujančių asmenų yra potencialūs nusikaltėliai. Jie dažnai išplešia rūsiuose esančius miestiečių sandėliukus arba įvykdo net ir sunkius nusikaltimus. Todėl šios kategorijos mūsų visuomenės narių policijos pareigūnai nepalieka be dėmesio.
Albinas Strumyla