Liepojos gyvenamasis rajonas – siauras ruoželis tarp Kretingos ir Liepojos gatvių. Čia mūrinės prabangios pilaitės pradėjo dygti dar vadinamosios gorbačiovinės pertvarkos laikotarpiu. Daugelis jų, staigiai pabrangus statybinėms medžiagoms, taip ir liko nepastatytos…
Dvaras – už ištikimą tarnybą
Liepojos privačių namų kvartalas anksčiau buvo Aulaukio (arba Šarlotės) dvaro valdos. Pats dvaras yra stovėjęs dabartinių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio mokomojo dragūnų bataliono teritorijoje, šalia Šarlotės gyvenamojo rajono. Yra išlikęs tik tvenkinys su sala, parko fragmentai.
Čia yra buvusios Kalotės kaimo apylinkės, kur valdų turėjo Ordinui patikimi asmenys bei miestiečiai. Yra žinoma, jog XVI amžiaus pradžioje čia yra buvęs ūkis tarp Kalotės kaimo, kelio jo link bei Danės upės. Ūkiui esą priklausė arimai, pievos, ganyklos, miškai, laukai, krūmai ir pelkės…
Savininkas Georgas Šultneris ūkį sąžiningai pirko, tačiau privilegiją turėjo patvirtinti aukščiausias valstybės suverenas – Ordinas. G. Šultneris privilegiją gavo už ištikimą tarnybą Ordinui. Jis ir jo palikuonys bei paveldėtojai gavo teisę į šį ūkį amžiams, buvo atleisti nuo visų prievolių ir lažo. Činšas (žemės renta) buvo nustatytas visai nedidelis: kasmet du kartus po pusę markės.
Dvaro savininkai dažnai keitėsi. Aulaukio dvaro vardas kilo nuo XVI-XVII a. sandūroje Tauralaukio dvarą bei valdas Kalotėje valdžiusio Hektoro von Olseno bei jo žmonos Barbaros von Aulak. Lietuvininkams bei kuršiams Aulaukis asociavosi su pietvakario vėjo pavadinimu.
Vokiečiams buvo priimtinesnis Šarlotės dvaro vardas, kilęs nuo XVIII a. valdą įsigijusio Lenkijos karalystės kamerherio Gotlibo von Gregorskio dukters Šarlotės.
XVII a. pakito kraštovaizdis – išnyko kalva prie Žvejonės ežerėlio, mat klaipėdiečiams puodžiams buvo nurodyta molį vežti būtent iš čia, o ne iš netoliese esančių Miestiečių laukų. Dvaras garsėjo savo molinga dirva, geru derliumi.
1804-1908 metais teritorija beveik buvo užpustyta smėliu. 1906 metais Aulaukio miške kilo gaisras, kurį sukėlė pravažiuodamas traukinys. Geležinkelio valdyba atsisakė kompensuoti nuostolius. Kompensuodama nuostolius valdžia apgyvendino dvare pulkų ir brigadų manevruose dalyvavusius karius, už tai buvo mokama.
Aulaukio savininkai pradėjo planuoti miško pardavimą. Miestas norėjo pirkti Aulaukio dvaro mišką ir žemę, bet tegalėjo pasiūlyti pusę prašomos sumos – 30 tūkst. markių. Po poros metų dalį miško nusipirko atvykėlis miško pirklys, jis iškirto vertingesnius medžius, bet nevykdė savo įsipareigojimų. Aulaukio savininkai įsivėlė į teismus. Iškirsto miško plotai nebuvo atsodinti, nes tiko ganykloms ir arimams.
Po II pasaulinio karo dvarvietės vietoje įsikūrė karinis dalinys, čia būta tankistų. Vėliau šias kareivines ir teritoriją perėmė dragūnų batalionas.
Nesvetingai pasitinka
Sklypai gyventojams tarp Liepojos ir Kretingos gatvių buvo skirti 1987-1988 metais. Bendrojo šio rajono detaliojo plano nėra, planus rengia tik atskiri sklypai, kurių savininkai nori statyti naujus namus, pakeisti sklypo paskirtį, pasididinti valdas ar kt.
Šiame rajone yra net trys nedidelės sodo bendrijos „Astra”, „Rūta” ir „Aušra”. Numatyta, kad ši teritorija taps gyvenamąja, tad jau yra patvirtinta daug sodininkų sklypų detaliųjų planų.
Tarp prabangių namų – miesto nepuošiantys vaizdai
Šiame gyvenamajame rajone nenumatyta visuomeninių bei komercinių objektų. Tačiau sklypo savininkai prireikus gali pakeisti sklypo paskirtį ir įrengti pageidaujamą objektą. Kai kuriuose kiemuose veikia privačios įmonės, pavyzdžiui, automobilių remonto.
Liepojos rajone įsikūrusių Klaipėdos turtuolių kiemai – išblizginti, bet už tvorų rasi ir nesutvarkytų šaligatvių, ir prastų gatvių.
Prabangių privačių namų rajonas pasitinka nesvetingai: gyventojai slepiasi už aukštų tvorų, už vartų amsi didžiuliai šunys, paprastą dieną nei kiemuose, nei gatvėse – nė vieno praeivio… Ir tik poroje kiemų matyti triūsiantys statybininkai. Gatvės su didžiuliais namais atrodo nejaukiai ir niūriai.
Beje, šiame rajone kai kurie namai taip ir liko nepastatyti, čia yra likę pradėtų, bet nebaigtų statyti namų. Jau po keletą metų tarp iškilusių sienų nevyksta darbai. Esminės permainos Lietuvos gyvenime ir nestabili pirmųjų po Nepriklausomybės atkūrimo metų situacija padarė įtakos ir naujiesiems Lietuvos turtuoliams. Pakilus paslaugų ir medžiagų kainoms, pilaičių statyba kai kuriems pasirodė neįkandama.
Rima Čeliauskaitė