Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikia paroda „Juozas Kazlauskas – laisvės fotografas”, primenanti Juozo Kazlausko (1941-2002) gimimo 65-ąją sukaktį, beveik sutampančią su
Laisvės gynimo 15-ųjų metinių data.
Atrodo, Juozą Kazlauską pažinojome visi – kino, foto ir kitų menų žmonės, mokslininkai, keliautojai, tremtiniai, politikai ir eiliniai piliečiai, buvę naujosios Lietuvos istorijos sūkuryje. Jį pažindavo net niekada gyvenime nesutikę, žodžiu nepersimetę žmonės. Buvome įpratę, kad reportažuose iš karščiausių šalies ar Čečėnijos kovų dėl nepriklausomybės kadruose būtinai šmėstels fotografuojančio Kazlausko siluetas.
Jis fotografavo kasdien ir visur, kur klostėsi svarbūs istoriniai įvykiai, kur nuvesdavo menininko ir piliečio nuojauta. Daug dirbo, nors jau sunkiai sirgo.
Stebino ir žavėjo žmogus, pasipriešinęs vis labiau užvaldančiai Parkinsono ligai. „Pamatęs svarbų vaizdą akimirkai sulaikau kvėpavimą ir nuspaudžiu fotoaparato mygtuką. To užtenka, kad ranka nesudrebėtų, kad suveiktų mechanizmas…” – šyptelėdavo Juozas, niekada dėl nieko nesiskundęs. – Liucija Armonaitė