Nenorėdami prarasti į užsienį bėgančių darbuotojų, verslininkai privalo didinti jų algas. Taip išklausęs savo visuomeninio patarėjo ekonomikos profesoriaus paskaitą praėjusią savaitę pareiškė premjeras Algirdas Brazauskas. Kokių dar bereikia skatinimo priemonių, klausimu į žurnalistų klausimą atsakė premjeras. Ir čia pat pridūrė: neliks darbuotojų, tai žinos!
Tokia kalba kelia įspūdį, kad politinę energiją itin sparčiai beprarandantis Vyriausybės vadovas į darbuotojus žiūri kaip į kumečius, kurie geriau dirbs, jeigu putra bus sotesnė.
Išmintingas politikas turėtų prisiminti, kad išvažiuojant darbuotojams, valstybė netenka mokesčių mokėtojų, daugybė vaikų – jais besirūpinančių tėvų, tauta – gebėjimo atsinaujinti. Būtų galima vardyti ir vardyti…
Ak, tiesa, Darbo biržoje mažėja bedarbių! Štai šitas faktas trumparegę valdančiąją daugumą turėtų tik džiuginti.
Tačiau verslo atstovams taip neatrodo. O premjeras rodo pirštu į verslininkus: žiūrėk, Lietuvoje vienam gyventojui bendrojo vidaus produkto tenka maždaug tiek pat kaip ir Lenkijoje, o lenkų algos – gerokai didesnės.
Tik pamirštama, kad tą patį kelią į laisvą konkurencinę rinką lenkai ėjo ilgiau. Ignoruojama ir tai, kad Lietuva mažiau įdomi investuotojams, nes yra maždaug dešimt kartų mažesnė už pietinę kaimynę. Pro ausis praleidžiamas ir faktas, jog Lietuvos gamintojų sąnaudos šiemet didėjo sparčiausiai iš visų Baltijos šalių.
Ir visai užmerkiamos akys prieš liūdną tiesą – dabartinė Vyriausybė, galima sakyti, nieko nepadarė, kad padidėtų tiesioginės užsienio investicijos. Atvirkščiai – jų srautas tik sumenko.
Darbo našumas nekyla taip sparčiai, kad visos šalies įmonės būtų pasiruošusios efektyviai atremti gresiantį dar didesnį nei iki šiol Kinijos pigių gamintojų iššūkį. Viena svarbiausių priežasčių – stinga lėšų technologijoms ir mokymams.
Tokiu atveju kurti naujas darbo vietas ar tobulinti esamas tenka iš vidinių šalies rezervų. Pastaraisiais metais nemažai įmonių pelno susižėrė gerokai daugiau nei anksčiau. Ir ne viena iš tiesų galėtų suprasti, jog reikia investuoti ir į darbo jėgą. Bet įmonių pelnas – ne begalinis, juolab, kad šis šaltinis, kaip prognozuojama, ims sekti. Tad visą kaltę versti vieniems verslininkams – neteisinga.
Specialistai siūlo, ragina ir prašo valdžios kurti naujoms įmonėms reikalingą infrastruktūrą – vadinamuosius pramoninius parkus, išlaisvinti nuo nereikalingos biurokratijos procedūras ES lėšoms gauti ir naudoti. Ne paskutinis šių prašymų sąraše yra ir šis: gerinti pačios valdžios darbo efektyvumą.
Tai reiškia – valdžia privalo neapsikrauti nereikalingais darbais ir tuomet kokybiškai atlikti pagrindines savo užduotis.
Antai verslininkai norėtų patys kelti darbuotojų kvalifikaciją, o ne palikti tam skirtas lėšas Darbo biržai, kurios gebėjimais šioje srityje daug kas nepasitiki.
Arba kad ir žaidimai su alkoholio ir tabako verslininkus prižiūrinčia tarnyba: vieną dieną ją norima naikinti, kitą dieną – kyla ginčai, kuri politinė jėga kontroliuos šią įstaigą.
Tai – tik keli valdžios bejėgiškumo pavyzdžiai. Aišku, ir iš kur tų jėgų bebus, jeigu reikia peštis dėl naujų nežinia kam reikalingų ministerijų ar savo „atkato” nuo Europos Sąjungos fondų dalies. Tuomet bet kokie specialistų įspėjimai lieka tik vėju, švilpaujančiu tuštėjančiuose politikų puoduose.
Paulius MILČIUS, žurnalistas