Užklupę kraštą speigai ir iš karto kritęs slėgis Rusijos dujų vamzdynuose vėl parodė, kad Lietuva yra arti energetinės krizės.
Keletą dešimtmečių turėję reikalų su Lietuvos energetikos plėtra Lietuvos karo akademijos prof. Algimantas Ambrazevičius ir Lietuvos energetikų ir technikos draugijos pirmininkas Algirdas Stumbras negali atsistebėti, kad šalies valdantieji niekaip nesugeba apsispręsti dėl energetikos prioritetų, kad diskusijose vyrauja vienų ar kitų lobistų, o ne valstybės, interesai.
– Kaip vertinate vis garsėjančias kalbas apie IAE antrojo reaktoriaus veiklos pratęsimą, kiek jose populizmo, ar yra bent mažiausias realus pagrindas tokioms valdančiųjų viltims? Ar labiau apsimokėtų pradėti naujo reaktoriaus statybą?
A.Stumbras: Kalbėti apie pratęsimą, kai mums jau skirti pinigai IAE uždaryti, paprasčiausiai nerealu. Nes šį reikalą reikėtų derinti su visomis 24 ES partnerėmis, o, tarkime, Austrija net kalbėti apie atominę energetiką nenori. Tad tokiose „derybose” tik prarastume laiko. Ir šiaip jau 10 metų Lietuva nesugeba priimti sprendimo, ką daryti visiškai sustabdžius IAE. To neparašyta nei 1993, nei 1999 metų energetikos strategijose.
O kokių nuostolių patirsime, kai uždarysime IAE, nors tokio pat amžiaus reaktoriai modernizuoti dar gali dirbti 15 metų? Pirmasis blokas sustabdytas po 21 metų, analogiškai atsitiks ir antrajam. Per tuos metus pagaminta 242 mlrd. kWh (kilovatvalandžių), o jei būtume leidę dirbti iki resursų pabaigos, tai būtume pagaminę dar 142 mlrd. kWh. Skaičiuojant minimaliomis kainomis (apie 6 ct/kWh), netenkame maždaug 2,8 mlrd. JAV dolerių nuo kiekvieno uždaryto reaktoriaus. O kompensacijų IAE uždaryti gausime tik apie 4 mlrd. litų. Vien tik pirmojo bloko uždarymo neigiami padariniai šalies ekonomikai, preliminariais skaičiavimais, gali siekti iki 40 mlrd. litų. Sustabdžius antrąjį bloką, padariniai, žinoma, būtų dar didesni. Mums padengiama tik dešimtadalis nuostolių.
Jei gindami savo interesus pasakytume, kad IAE mums gyvybiškai reikalinga augantiems poreikiams padengti, tai į kompensacijas galėtume (ar galėjome) įtraukti ir naujojo bloko statybą. O mes visur aiškinome, kad iki 2020 m. mums naujos elektrinės nereikia, esą pakaks esamo galingumo. ES ir pareiškė, jei pakaks esamo, tai ir stabdykite IAE. Logiška ir paprasta.
Pasaulinė energetikos taryba rašo, kad elektros vartojimas auga tiesia kreive tolygiai su BVP augimu. Jei Lietuvoje numatyta, kad elektros vartojimas neaugs, tai reiškia, kad ir BVP taip pat nustos augęs. Tai kaip gyvensime ir Europą vysimės? Jau dabar ES vienam žmogui suvartojamos elektros vidurkis yra 6 tūkst. kWh, o pas mus – tik 3 tūkst. O matant įvairių šalių strategijose numatytas perspektyvas, tas mūsų atsilikimas dar labiau didės.
Populiaru sakyti, kad prarastą elektros galingumą padengs Lietuvos elektrinė. Tačiau jos įrenginiai, paleisti 1962-1972 m., jau yra ties susidėvėjimo riba. 2020 m. net pats elektrinės pastatas jau bus 60 metų ir netinkamas eksploatuoti. Panaši padėtis yra ir kitose šalies elektrinėse. Labai greitai mūsų pačių reikmėms ims trūkti apie 2,5 mln. megavatų elektros energijos. Tiek, kiek netenkame uždarydami IAE. Kapitališkai atnaujinus agregatus Lietuvos elektrinė galėtų dirbti, tačiau tokie pinigai nėra numatyti. Jie skirti tik išmetamiems dūmams valyti. Visuomenė užliūliuota pasakomis, kad elektros užteks, bet jos tikrai ims stigti.
A.Ambrazevičius: Kalbant apie visą pasaulį ir Lietuvą iki 2020 m., tendencingai nutylimos elektros transporto perspektyvos. Benzinas brangsta ir brangs dvigubai, jei ne daugiau. Jei po dešimties metų elektromobiliai sudarytų bent 2 proc. visų transporto priemonių, tai jau ir tokiai mažai daliai gali pradėti trūkti elektros. O net ir esant aukštai elektros kainai, ji bus bent penkis kartus pigesnė už naftos produktų.
Antras dalykas, kurio nenori pripažinti mūsų mokslo ir energetikos korifėjai, yra tai, kad ateityje greičiausiai pereisime ir prie būsto šildymo elektra. Tai jokiose strategijose nenumatyta. Tam reikėtų 2 mln. kWh. Taip pat, brangstant dujoms, ims brangti ir paprasčiausios malkos, jos net šiemet pabrango dukart. Su panašiomis problemomis susidurs nemaža Lietuvos gyventojų dalis.
– Apie energetikos keliamas grėsmes yra kalbama, tačiau kai kurios jūsų keliamos problemos paprasčiausiai nutylimos…
A.A.: Yra gyvenama šia diena. Esu sau apsiskaičiavęs, kad IAE kuro kaina, kol veikė abu blokai, buvo 500 mln. litų. Tokiam pat elektros energijos kiekiui gauti iš naftos produktų reikėtų 2 mlrd. litų, t.y. keturis kartus daugiau. Jei naftininkai uždirba tuos 2 mlrd., jie gali kokius 10 proc. skirti lobizmui. Kokie 50 žmonių gauna „abonentinį” mokestį – po tris tūkstančius litų per parą ir kalba visuomenei tai, kas naudinga užsakovui.
A.S.: Visame pasaulyje vyksta arši kova tarp atomininkų ir naftininkų bei dujininkų. Tai labai galingos jėgos.
Lietuvos energetikos strategijoje rašoma, kad per metus šaliai reikia 8,4 mlrd. kWh. Šiuos skaičius pateikia Energetikos instituto direktorius akademikas J.Vilemas, tačiau Statistikos departamentui apie šalies poreikius pateikiami jau kitokie skaičiai – 10 mlrd. Nes šis departamentas neleidžia sau pūsti miglos. Čia skaičiuojama tik pagal generatorių rodiklius. O visuomenei aiškinama, kad mums reikia gerokai mažiau elektros nei iš tikrųjų.
– Tai kam ši apgaulė reikalinga?
A.S.: Ji reikalinga tam, kad būtų įrodyta, jog nereikia statyti naujos atominės elektrinės. Iki 1960 m. pastatytos elektrinės – Vilniaus TE 2, Petrašiūnų, Rėkyvos, Klaipėdos – jau atidirbo. Jų iš esmės nėra. Lygiai tas pat atsitiks ir kitoms 40 metų senumo, bet dar veikiančiomis elektrinėms.
– Tai, pagal jūsų prognozes, netrukus visai liksime be elektros?
A.A.: Taip. Ir liksime visiškai priklausomi nuo Rusijos.
A.S.: Pažiūrėkite, ką planuoja ES. Šiaurės šalims trūks 20 mlrd. kWh, Lenkija savimi pasirūpina ir dar planuoja statyti atominę elektrinę, perteklinės energijos turi tik Prancūzija. Ir, žinoma, mūsų kaimynė Rusija, kuri ketina eksportuoti 60 mlrd. kWh.
Kodėl taip nutiko? Dėl neigiamo požiūrio į atominę energetiką. Tačiau šiluminių elektrinių padėtis irgi ne ką geresnė. Priimti susitarimai dėl anglies dvideginio išmetimo labai apriboja tokių elektrinių darbą. Lieka dujos, tačiau esamų vamzdynų pralaidumas yra ribotas, todėl ir tiesiamos naujos trasos. Taip ir merdi Europa. Jau net švedai, iki šiol buvę aršūs atominės energetikos priešininkai, jau linkę tokią elektrinę statytis patys.
Planuojama pirkti elektrą iš Švedijos ar Suomijos, bet iš kur tą elektrą pirks pati Suomija? Iš tos pačios Rusijos, o paskui parduos už papildomą mokestį mums.
– Naujasis IAE reaktorius kainuotų apie 10 mlrd. litų. Turint galvoje dabartinius ir būsimus Lietuvos ir kaimyninių valstybių poreikius, per kiek laiko jis atsipirktų?
A.A.: Čia vėl tos pačios energetikų kompanijos dirbtinai sukelti skaičiai. Naujasis reaktorius kainuotų apie 2-3 mlrd. O atsipirktų per 10 metų, o gal ir greičiau. Priklauso nuo to, po kiek tą elektrą pardavinėsime.
Kad ir ką kalbėtume, nuolat brangstant žaliavoms, atominė energetika santykinai taps pigiausia. Manoma, kad dėl dujų bus analogiška situacija, kuri buvo 1973 m., kai pasaulį ištiko pirmoji naftos krizė. Tada staigiai pakilo kainos ir jau niekada nenusileido. Ir niekas neabejoja, kad artimiausiu metu du tris kartus kils ir dujų kaina.
A.A.: Be to, IAE yra labai naudinga mūsų turimai Kruonio hidroakumuliacinei elektrinei, nes jei jai paslaugas teiktų šiluminės elektrinės, tai kaina kiltų net septynis kartus. Pavyzdžiui, Liuksemburgas irgi turi panašią į Kruonio elektrinę, tad naktį jie pigiai superka perteklinę energiją iš Belgijos, Vokietijos, o rytais ir vakarais parduoda keliskart brangiau. Iš to susidarančio skirtumo jie, nieko nedirbdami, gali mokėti didžiausias Europoje pensijas savo pensininkams. Tik vandenį užkelia ir vėliau nupila. Ir tą Kruonio gaminamą elektrą buvo pasiruošę pirkti lenkai, tiesti tą vadinamąjį elektros tiltą, tačiau mūsų valdžia, užsižaidusi su amerikiečių „Stanton group”, juos tiesiog pavarė. O lenkai, kaip žinome, išdidūs, tad dabar jau turime jų žemindamiesi prašyti to elektros tilto.
– Užsiminėte apie įvairių energijos rūšių lobistus. Kurie yra pajėgiausi ir paims viršų? Kokia energetikos rūšis įsivyraus Lietuvoje?
A.A.: Po Černobylio avarijos Europa buvo puolusi į paniką ir reikėjo dešimtmečių visuomenei nuraminti. Pamažu ateina suvokimas, kad be atomo nebus nei energetinės, nei politinės nepriklausomybės.
Nereikėtų užmiršti ir to, kad jei IAE praradimą kompensuosime Elektrėnuose deginamu mazutu, radiacijos gausime nepalyginti didesnius kiekius.
A.S.: Tokių strateginių sprendimų padariniai imami justi po 10-15 metų. Nuolatinė Ūkio ministerijos, energetikos sistemos vadovų kaita nesibaigia geruoju. 1996-2000 m. buvo pakeisti penki „Lietuvos energijos” generaliniai direktoriai. Apie kryptingą, nuoseklų darbą ar vizijas kalbėti neverta.
– Lietuvai vienai pasistatyti naujo IAE reaktoriaus gali nepavykti. Ar realu, kad prie šio projekto prisidėtų ir latviai su estais?
A.A.: Labai realu, nes estų deginami skalūnai taip pat yra labai radioaktyvūs, o latviai irgi tik hidroelektrines turi, tad suinteresuotos yra abi kaimynės. Pirmąją savo atominę elektrinę 2020 m. planuoja statytis ir lenkai. Manau, kad jei Lietuva, turėdama specialistų, tinkamą vietą, pradėtų statyti trečiąjį bloką, yra vilties, kad prisijungtų ir Lenkija.
A.S.: Yra blogai, kai energetikos valdymą perėmė ekonomistai ar bankininkai. Juk jie skaičiuoja, kad, tarkime, elektros perdavimo linijos į Lenkiją finansuoti neapsimoka, kol nėra sutarčių dėl elektros pardavimo. O jų nėra, nes nėra kuo perduoti.
– Bet jūs taip ir nepasakote, kokia Lietuvos energetika bus ar turėtų būti po keliolikos metų?
A.S.: Be naujos atominės elektrinės ateities neįsivaizduoju, nes organiniu kuru veikiančių elektrinių, kad ir senstančių bei reikalingų didelių investicijų, jau ir šiaip turime. Lietuvoje visais laikais stengtasi kuro balansą daryti tokį, kad nepriklausytume nuo vienos kuro ar žaliavos rūšies. Mazutą degino Lietuvos elektrinė, dujas – rajoninės katilinės ir miestų termofikacinės, o šalia to buvo pastatyta ir IAE.
Dabartinėje energetikos strategijoje kaip pagrindinis banginis, regis, pasirinktos dujos. Nesinori kalbėti apie politiką, tačiau kad ir atsitikus avarijai, mažiausiai dvi tris dienas gyventume be dujų, šilumos ir pan. Visos aplinkybės yra tik už naują branduolinį reaktorių.
A.A.: Viena Vakarų Europos korporacija jau yra užsakiusi 10 tūkst. vandenilio kolonėlių automobiliams. Būstui šildyti, manau, irgi ateityje galėsime naudoti vandenilį. Tačiau šio perspektyvaus kuro gamybai taip pat reikia labai daug elektros, o tai dar kartą patvirtina, kad turime statyti naują IAE bloką.
Seimui skubiai reikia apsispręsti dėl naujos energetikos strategijos, kokias energetikos rūšis plėtojame, į kieno nuosavybę – privačią ar valstybinę – atiduodame šią strateginę ūkio sritį. Tai kertiniai akmenys, nuo kurių galima atsispirti.
A.A.: Blogai yra tai, kad visos ateities vizijos remiasi tik akademiku J.Vilemu ir jo komanda. O jeigu jo skaičiavimai yra neteisingi arba jis yra nesąžiningas – kuo viskas mums baigsis?
——————————————————————————–
Petrolizmas – tokia politika, kai pinigai, gauti už parduotą naftą, naudojami savo piliečiams papirkinėti, kai jiems dalijamos pašalpos ir postai valstybės tarnyboje, kai pinigai naudojami priešams gąsdinti ar papirkti, saviems saugumo organams ir armijos galiai stiprinti ir tam, kad jaukiai įsitaisytum valdžioje, kuriai nereikia viešumo, demokratinės atsvaros ir su tuo susijusių nuostolių.
Kai valstybių lyderiai savo politikoje gali naudotis petrolizmu, tai jiems nėra reikalo naudotis savo tautų energija ir kūrybingumu. Pakanka kontroliuoti naftos gręžinius. Tokiose petrolizmu persisunkusiose valstybėse kaip Rusija, Iranas, Venesuela ar Sudanas žmonės turtėja tik būdami valdžioje. Ir niekada nesutiks jos palikti.
Yra didžiulis skirtumas, ką gali tie „blogi” režimai padaryti, kai naftos kaina už barelį yra 20 ar 60 dolerių. Neatsitiktinai Boriso Jelcino reformos Rusijoje ir Mohammado Khatami reformos Irane sutapo su periodu, kai naftos kainos buvo smukusios. Kai jos vėl pašoko, petrolistiniai režimai abiejose šalyse atsikūrė.
Mūsų energetinė besotystė skatina ir stiprina įvairaus tipo petrolistinius režimus. Ji įkvepia autoritarinį Rusijos petrolizmą, suteikia jėgų islamiškajam Irano petrolizmui. Net padeda išgyventi Kubos komunizmui, mintančiam pigia Venesuelos nafta. Dauguma šių – petrolizmu besiremiančių – režimų jau seniausiai būtų žlugę ir įrodę, kad absoliučiai nesugeba garantuoti deramos, darbu ir išmone paremtos, ateities savo tautoms. Tačiau mes tuos režimus gelbėjame naudodami aiškiai per daug energijos”.
„Ekstra”