„Pjūklas 2”: pjauk, broli, kol jaunas…

Genialus planas. Nufilmuota per 25 dienas. Neišeinant iš vieno pastato. Su mažai kam žinomais aktoriais. Režisierius irgi pirmą sykį girdėtas. Sudėtinga pavarde. Investuoti 4 milijonai JAV dolerių. Tarsi į kokią nepriklausomą dramelę. Rezultatas tiesiog triuškinantis. 87 milijonai dolerių vien JAV kinuose. Kelionė po Europą prasideda tik šiomis dienomis. Dėl dar kelių dešimčių tūkstančių galima neabejoti. Po to, žinoma, margais „bonusais” paženklintas DVD diskelis su užrašu „populiariausias metų siaubo filmas”. Štai jums ir sėkmės formulė – gyvenimo būdo laidoms… Ir tai dar tikrai ne pabaiga, „Pjūklas 3” scenarijus jau spausdinamas Holivudo kalvėje.

„Pjūklas 2” be pastangų kartoja pirmosios dalies rekordus. Pirmtakas, kainavęs vos 1,2 mln. JAV dolerių, netikėtai „supjaustė” 102 milijonus plataus pasaulio kinuose. Būta dėl ko.

Mes aiškiai pasiilgome kažko panašaus į maniakinį trilerį „7”. Kad šiurpintų, kruvintų ir išdūrinėtų. Pirmojo filmo žiūrėjimo kreivė tokia: „Vaje, kaip netikėta, vajergau, kas bus toliau, o siaube, negi viskas taip kvailai aišku, jergutėliau, kaip gerai apmovė, pala, taigi labai paprasta, kai pagalvoji…” Atsibunda du vyručiai, antrankiais prie storų vamzdžių prikaustyti, ir žaidžia išgyvenimo žaidimą pagal sadisto diktuojamas taisykles. Kuomet atrodo, kad pričiupai, kame kampas, tave išspjauna iš sūpynių kaip bamblį gogelmogelio prišertais žandais.

„Pjūklas 2” eina dar toliau. Jau prieš titrus aišku, kad kažkas paliks kino salę, pamiršęs, kiek mokėjo už bilietą į siaubo terapijos seansą. Vyrukas kraujuota akimi prirakintas prie kėdės, o įsakmus maniakėlio balsas diktuoja, kad jei šis nori išgyventi, turi ištraukti raktelį. O raktelis – ne kur kitur, o po kraujuota akimi. Išlupsi sau akį – gal ir išgyvensi, ne, – tai į orą išlėksi. Toliau – titrai, kas neišėjo iš salės, to smagūs žaidimėliai laukia. Nes maniakas, pramintas Pjūklu, nebe dvi aukas kankina. Visas devynias. Ir joms paruošta devynios galybės nemalonių siurprizėlių.

Filmo kūrėjai gerai išmoko psichologinę taisyklę, – kad žiūrovas staiga nustebtų, pirma jį reikia truputėlį nuvilti. Maniakas lyg ir sulaikomas. Policijos būrys lyg ir žino, kur sukištos kruvino žaidimo aukos. Štai tas „lyg ir” ir yra varomoji jėga. Kada įtiki, jog matai banaliausią iš banaliausių siaubo filmų, gauni infarktą. Atrodo, šimtą kartų matei tamsiais koridoriais vaikštinėjančius aktorius. Ir kultinį „Kubą” esi matęs. Principai žinomi. Tačiau sužaidžia aštrus netikėtumo faktorius. Kaip 25-asis kadras. Jis yra ir jo nėra. Yra. Nėra. Mergytė kyšt rankytę į konservų dėžutę. Nieko ten baisaus būti neturėtų… Deja, maniakas ten surentė peiliukų šou ir iš dailios rankelės – tyžena. Šlykštukas režisierius per pusantros valandos surengia siaubo atrakcioną su pasimetusiais herojais, upeliais kraujo ir kilogramais nuplėštų galūnių.

Bjaurėkis į sveikatą ir bandyk spėti iš trijų kartų, ar „Pjūklo 2” kūrėjai turi nors trupinėlį saiko bei sąžinės. O kadangi pačiam sąžinė meluoti neleidžia, tikrai neparašysiu, kad šis siaubafilmis prastas. Nieko jame naujo nerasta, bet vis tiek – vykęs. Konkretus. Pagal pavadinimą.

Aivaras Dočkus