Klaipėdiečio tapytojo Juozo Vosyliaus paveikslų paroda, iki vasario veikianti Klaipėdos universitete, inspiravo pamąstymus apie provinciją, provincialumą, drastiškas idėjas ir meno vertę, kuriais ir norėčiau pasidalinti su „Klaipėdos” skaitytojais.
Toliau nuo sostinės
Tarptautinių žodžių žodyne žodis „provincija” (lot. provincia) nusakomas kaip senovės Romos prokonsulo arba propretoriaus valdoma užkariauta teritorija; arba šalies dalis, nutolusi nuo centro, periferija (Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985). Taigi žodis provincialus anaiptol nereiškia blogas, žemas, nekilmingas ar nemeniškas – kaip dažnai mūsų laikais bandoma teigti apie vietovę, nutolusią nuo sostinės. Tai tik vietovė, esanti toliau nuo sostinės, o Klaipėda tokia ir yra.
Klaipėdos universitetas kai kada mėginamas traktuoti kaip provincija, bet tik todėl, kad jis yra toliau nuo centro, Vilniaus. Jokiu būdu ne kaip silpnesnė, blogiau ruošianti mokslui, gyvenimui jaunąją kartą aukštoji mokykla.
Klaipėdos dailė vilniečių neretai vertinama kaip „provincijos kūryba”, ir čia jau suvokiama kaip žemesnio meninio lygio dailės pasireiškimo simptomas. Žinoma, aukščiau sėdintis toliau mato, bet ar teisingai mato, – čia jau rimtas klausimas…
Paroda – koridoriuje
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto antrojo aukšto erdviame koridoriuje, esančiame prieš Koncertų salę, atidaryta Klaipėdoje bei šalyje gerai žinomo tapytojo monumentalisto, Klaipėdos universiteto Dailės katedros dėstytojo Juozo Vosyliaus tapybos paroda.
Parodų lankytojus gali šokiruoti parodos vieta – koridorius. Kyla klausimas: o kodėl ne meno galerija, parodų rūmai?.. Tačiau nešokiruoja bibliotekos skaitykla ar privati galerijėlė, kur vietos nedaug ir telpa vos keli paveikslai? Tad kodėl paveikslų eksponavimo vieta negali būti ir koridorius, kur puiki erdvė, pakankamas sienų plotas, lubų aukštis?..
Manyčiau, čia veikia tam tikras, lyg ir išskirtinis dailės kūrinių eksponavimo sindromas, – mes esame pakankamai lepinami patalpų įvairove bei prestižu. O juk puikiai paveikslai atrodo ir šiame „koridoriuje”, – jų meninė vertė nė kiek ne blogesnė ar geresnė nei prestižinėse eksponavimo patalpose.
Drastiška idėja
Eksponuoti paveikslus erdviuose KU Menų fakulteto koridoriuose, ne visai šiam tikslui pritaikytose patalpose, kur nėra reikiamo apšvietimo, eksponavimo įrangos ir patraukliai nudažytų sienų, – ši drastiška idėja gana senokai gimė žinomo fanatiško dailės gerbėjo režisieriaus, aktoriaus, poeto, tapytojo Broniaus Gražio galvoje. Ją palaikė maestro Vytautas Blūšius bei Menų fakulteto dekanatas.
Pirmasis „blynas” buvo „iškeptas” prieš tris mėnesius, kai antrojo aukšto koridoriuje ir pirmojo aukšto vestibiulyje savo paveikslų parodą surengė pats B.Gražys. Buvo įvairių abejonių, nuogąstavimų, – ar tikrai ši vieta tinkama dailės mūzai, ar čia savo kūrinius sutiks eksponuoti kiti dailininkai. Manyčiau, B.Gražys buvo teisus – šiame koridoriuje savo kūrinius eksponuos ne tik dailininkai tapytojai, bet ir kiti plastinio meno kūrėjai. Koridoriaus erdvė tikrai yra puiki, o dar žadama įrengti reikiamą apšvietimą, sienas pagal dizainerio pasiūlymus perdažyti. Atrodo buvusios lyg ir nerealios ambicijos tapo kūnu. Pagal B.Gražio scenarijų reikėtų dar sugalvoti būsimai (tiesą sakant, jau esamai) galerijai ir pavadinimą bei jį įteisinti.
Prisijungs studentai
Galbūt kam nors gali kilti tokie žemiški klausimėliai: o kas tą galeriją prižiūrės, kas saugos dailės kūrinius ir kiti? Kol kas ši išties subtili problemėlė lyg ir neegzistuoja, bet jeigu kas išneštų kokį paveikslą, tai kas būtų atsakingas? Nuo šito nė vienas koridoriuje kabantis paveikslas nėra apdraustas. Verta ir apie tai pamąstyti. Gyvenime dažnai taip jau būna, – atrodo, nereikšminga problemėlė, o sugriauna didžiausias ir gražiausias idėjas…
Manyčiau, gražiausia yra tai, kad šioje galerijoje savo studijinius darbus žada eksponuoti KU Menų fakulteto Dailės katedros studentai. Tai būtų lyg ir aliuzija į XIX a. pradžios Vilniaus universitete buvusių dailės katedrų veiklą. Klaipėdos universiteto studentai, dėstytojai, Dailės katedros studentų draugai, pažįstami ir miestelėnai galėtų betarpiškai susipažinti su šios katedros veikla, jos meniniais pajėgumais, mokymo kryptimi.
Atsivėrė naujai
Prieš apžvelgiant J.Vosyliaus ekspoziciją – kelios mintys apie prieš tai šiame koridoriuje-galerijoje buvusią B.Gražio tapybos parodą.
Jis iškabino natiurmortus, alegorines drobes, peizažus. Kas pažįsta autorių (apie B. Gražio artistinę karjerą, tapybą, eilėraščius Klaipėdoje turbūt negirdėjo tik vienetai), gerai žino, kad B.Gražys tapo romantiškai dekoratyvius gėlių natiurmortus, abstrakčius įvairių spalvinių tonų ir nuotaikų paveikslus. Jis parodoje eksponavo ir šiam kraštui būdingą peizažą „Potvynis”, kuris, mano nuomone, bene naujas žingsnis autoriaus tapyboje. Ir, sakyčiau, vykęs žingsnis.
Koridoriaus erdvė suteikė paveikslams savitą nuotaiką, lyg ir naujai atsivėrė tapybos emocinė įtampa, spalvinis skambėjimas, praturtinęs darbus, o skurdokai patalpos erdvei jie suteikė gyvybingumo. Tai paskatino ir tapytoją J.Vosylių čia eksponuoti savo drobes.
Stebi mokiniai
J.Vosylius – žymus Klaipėdos tapytojas monumentalistas, įvairiems interjerams sukūręs ne vieną puikią freską, nutapęs įsimintinas molbertinės tapybos drobes, turintis ryškiai išreikštą tapybos braižą. Nepaisant to, KU Menų fakulteto koridoriuje ir vestibiulyje eksponuojami nauji jo paveikslai perša mintį, kad J.Vosyliaus kūryboje pastebimos naujos stilistinės tendencijos. Ypač naujai tapytojo spalvinė paletė „suskambėjo” diptikuose „Pieva” ir portretuose. Mėgęs savitą deformavimą portrete, dabar jis to atsisakė ir su gilia pagarba bei dėmesiu stebi portretuojamąjį. Stiprus realistinės tapybos stilius suteikia portretams dvasiškai įtaigų ir subrandintą meninį įspūdį. Be to, autorius suranda savitai išraiškingą kompoziciją. Ir visa tai sukelia žiūrovui stiprų jaudulį, – graikai sakytų – katarsį.
Ypatinga ir tai, kad mokiniai gali betarpiškai stebėti savo mokytojo kūrybą, gėrėtis paveikslų skleidžiama menine šiluma, atlikimo profesionalumu, kūrybiniu meistriškumu.
Pirmieji bandymai „apgyvendinti paveikslais” Menų fakulteto koridorių įvyko. Jie atrodo sėkmingi. Norisi manyti, kad Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentams jie padės plėsti akiratį ne tik muzikos pasaulyje, bet ir plastinio meno pažinime, o žinomiems kūrėjams – betarpiškai bendrauti su jaunąja akademine karta.
Petras Šmitas
menotyrininkas