Žila tamsiaakė dama Konstancija Nissen, mergautine pavarde Veber, sėdėjo prie rašomojo stalo ir peržiūrinėjo pageltusius laiškus. „Zofi, – ji ištiesė porą lapelių seseriai, – įmesk į židinį”. – „Bet, Konstancija, – pasipiktino sesuo, – tai juk Volfgango parašas”. – „Ach, tu visada idealizavai Mocartą. Mes juk susitarėme, kad Nissenas gaus tik tai, ką galima jam duoti. Vyrai, kaip ir publika, neturi žinoti to, kas nereikalinga”.
Pirmoji meilė
Kiekvienas jaunas vyriškis, pasirodęs Manheimo operos solisto Fridolino Veberio namuose, buvo laikomas potencialiu jaunikiu. Kad išlaikytų keturias beveik suaugusias dukras, Veberis buvo ir sufleris, ir natų perrašinėtojas. Ponia Veber buvo susirūpinusi tik tuo, kaip greičiau bekraites dukras ištekinti. Todėl kai Volfgangas Amadėjus Mocartas pasirodė Veberių namuose atsiimti perrašytų arijų, jį tučtuojau apspito kikenančios gražutės panelės.
Apie Mocartą, savo muzika žavėjusį beveik visus Europos dvarus, visi kalbėjo kaip apie žvaigždę. Jis jau nebebuvo vaikas stebuklas, tačiau jo perspektyvos buvo puikios.
Linksmas pasiutėlis, nepraktiškas ir netvarkingas, nuoširdus ir impulsyvus, jis labai patiko tėvui ir mažajai Zofi. Ūgiu buvo beveik lygus su ja – 150 cm – net ir išdykavo su tokiu pat entuziazmu. Praktiška mamulė Veber nusprendė, jog turint pinigų su tokiais trūkumais galima susitaikyti.
Veberis Mocarto paprašė paklausyti viduriniosios dukters balso. Kai 16-metė Aloizija uždainavo, Mocartas buvo pavergtas akimirksniu. Norėdamas padėti jaunajai dainininkei užkariauti muzikinį pasaulį, Mocartas parengė su ja tris arijas ir pasiėmė drauge koncertuoti.
Aloizijai patiko muzikantas Mocartas, tačiau visai nežavėjo mažas, labai liesas ir blyškus jaunuolis Volfgangas Amadėjus. Pakęsdama jo merginimą ji galvoja tik apie muziką ir būsimą sėkmę: svajoja išvykti į Italiją ir dainuoti ten operoje. Žinoma, Volfgangas ruošiasi vykti kartu ir rašyti jai operas, kurti fantastiškus planus. Laimingas jis rašo laišką tėvui į Zalcburgą, prašydamas per pažįstamus rasti Aloizijai laisvą operos dainininkės vietą Italijoje.
Nepatenkintas netinkama pažintimi senasis Mocartas stengiasi atplėšti sūnų nuo Veberių: „Nedelsiant važiuok į Paryžių. Pasiek čia šlovės ir pinigų, o tada galėsi važiuoti į Italiją”.
Teko važiuoti. Paryžiuje Mocartas pragyveno keletą mėnesių, daug rašė, tačiau čia jam buvo labai sunku. Nuolat galvodamas apie savo mylimąją, jis negalėjo džiaugtis nenutrūkstama Paryžiaus švente. Be to, netrukus susirgo ir ant jo rankų mirė mama.
Nieko nepasiekęs jaunasis muzikantas grįžta į Vokietiją, į Miuncheną, kur tuo metu gyveno Veberiai. Pagaliau jis pamatys savo mūzą, tačiau Aloizija priima jį labai šaltai. Ji – jau operos teatro primadona, vietinė įžymybė.
Keistos vedybos
Muzikanto širdis sudaužyta. Nusivylęs Mocartas važiuoja į Zalcburgą. Ten jo laukia nuolatinis darbas pas arkivyskupą Koloredą, tėvas ir mylima sesuo Nanerlė.
Koloredas su juo elgiasi kaip su dresuota beždžionėle, kuria puikuojasi prieš draugus, tačiau laiko už pavadėlio.
1781-ųjų metų kovo pradžioje Mocartas vėl atsiduria pas Veberius. Ir sužino, kad jo mylimoji Aloizija ištekėjo už rūmų muzikanto Jozefo Lango.
Tačiau net ir po to Mocartas neišsižada Veberių šeimos. Atvirkščiai, jam madam išnuomoja kambarį. Sesutės Konstancija ir Zofi jį užjaučia ir globoja.
17-metei Konstancijai patiko Volfgangas, bet svarbiausia – ji norėjo ištrūkti iš skurdo ir motinos globos. Mocartas buvo jos bilietas į naują gyvenimą. Tarp jų įsiplieskė slaptas audringas romanas.
Nesulaukdama oficialaus Mocarto pasipiršimo dukteriai, mamulė Veber nusprendė imtis priemonių. Kartą Volfgangui kelią pastojo mergaitės globėjas ir pareikalavo, jog šis nutrauktų bet kokius santykius su panele arba pasirašytų jau parengtą santuokos kontraktą. Nuo tada Mocartas – jaunikis de jure ir de facto. Nors Konstancija surengė motinai skandalą ir visų akyse suplėšė kontraktą, pareikšdama, jog mylimojo žodžiu ji tiki labiau nei kažkokiu popiergaliu.
Sujaudintas jos kilnumo Volfgangas prašo tėvo palaiminti santuoką su Konstancija. Leopoldas Mocartas kategoriškai prieš.
Be tėvo palaiminimo 1782 metų rugpjūčio 4-ąją 26-erių Volfgangas Amadėjus ir 19-metė Konstancija susituokia Šventojo Stefano sobore.
Mocartas buvo laimingas, Konstanciją nešiojo ant rankų ir tikėjo savo ateitimi. Metai santuokos – metai maestro triumfo. Koncertus lydėjo aplodismentų audra. Net pats imperatorius negali atsižavėti jaunuoju genijumi.
1783-iųjų birželį Mocartams gimė sūnus. Palikę naujagimį auklei lengvabūdžiai jaunieji išvyksta į Zalcburgą. Tris mėnesius jie ilsisi Mocarto vyresniojo namuose, kuris jau susitaikė su nuotaka.
Grįžę į Vieną, Mocartai sužino, kad negavęs normalios priežiūros kūdikis mirė. Taip susiklostė, kad iš šešių vaikų, gimusių Konstancijai per devynerius santuokos metus, išgyveno tik du patys tvirčiausi.
Išvertė Petras Parmeneckas