Nepaisant fakto, kad žodis „kaklaraištis” žodyne aiškinamas kaip „didelis fabrikinės gamybos raištis, rišamas apie kaklą po apykakle su sutvirtinimu priekyje, paliekant kabėti abu jo galus kaip dekoraciją”, istorija apie šį madingą aksesuarą gali papasakoti kur kas daugiau. Dabar kaklaraištis yra neatsiejama kostiumo dalis, etiketo normų atributas. O seniau…
Praeitis
Vyrai jau nuo senų senovės jautė būtinybę rištis ką nors apie savo kaklą. Kaklaraiščių pirmtakas šalikas turėjo ne tik puošybinę paskirtį, bet ir saugojo kaklą nuo šalčio, o dėvint kovinę aprangą švelnindavo sunkios ginkluotės spaudimą. Seniausias istorinis pavyzdys būtų iš Senovės Egipto. Stačiakampio formos medžiagos skiautė, kuri buvo rišama ir kabėjo siekdama pečius, buvo labai svarbi, nes rodė jo socialinį statusą. 1974 m. rasta pirmojo kinų imperatoriaus Cin Ši Chvang di (259 – 210 m. pr.m.e.) monumentinė kapavietė. Joje 7500 terakotinių karių kaklus juosia skaros, atvaizduotos taip tiksliai, jog net matyti jų klostės. Kaklaraištis taip pat buvo ryšimas ir Romos legionierių, siekiant apsaugoti juos nuo dulkių ar purvo per ilgus žygius. Nors šis romėnų aksesuaras daugiau priminė dabartinę kaklaskarę negu kaklaraištį.
Populiarumas
Kroatija turbūt ir bus ta šalis, kuri davė pradžią kaklaraiščiams paplisti. Tikroji jų ekspansija į Europą prasidėjo XVII amžiuje. 1660-aisiais, švenčiant sunkią pergalę prieš Osmanų imperiją, Kroatijos pulkas (tada Austrijos ir Vengrijos imperijos dalis) aplankė Paryžių. Ten kariai buvo pristatyti kaip šlovingi didvyriai karaliui Liudvikui XIV, monarchui, gerai žinomam dėl jo ypatingos meilės ir dėmesio sau. Jis buvo labai sužavėtas tradicinės karių uniformos, kurią taip pat sudarė ir jų ryšimos minkštos kaklajuostės. Tad apie 1650-uosius, pritaikęs jas sau, karalius ir jo dvariškiai jau ryšėjo kaklajuostes vietoj senųjų rauktinių apykaklių, kurios prieš tai buvo laikomos madingoms. Šis, dabar jau prabangus kroatiškas kaklaraištis, prieš tai buvęs nežinomas Vakarų Europoje, buvo staigiai prancūzų pritaikytas. Jam suteiktas pavadinimas „cravate”, kildintas iš žodžio „kroatai”. Tuo metu nėriniai, naudoti siuvimui, buvo importuojami, todėl šis aksesuaras turėjo kainuoti nepaprastai brangiai.
Apie 1790 m. kaklaraiščiai įgauna visiškai naują pavidalą, siuvami iš standinto muslino ir rišami, tvirtai įremiant juos į smakrą. Dėl gana sudėtingo kaklaraiščių rišimo meno nenuostabu, kad to meto Paryžiuje paplito privačios kaklaraiščių rišimo mokyklos. Prancūzijoje šios kaklaskarės vadintos „incroyables” (pranc. neįtikimas, nepaprastas, negirdėtas).
Nepraėjo daug laiko, kai šis naujas aprangos vėjas pasiekė Angliją. Greitai nė vienas tikras džentelmenas nelaikė savęs tinkamai apsirengusiu, neužsirišęs kokio nors kaklą juosiančio aksesuaro. Kuo puošniau, tuo geriau. Kartais vadinamieji „cravates” buvo užrišami taip aukštai, kad žmogus negalėdavo pajudinti galvos, nepasisukęs visu kūnu. Taip pat kartais atsitikdavo, kad „cravates” būdavo tokie stori, kad galėdavo atlaikyti špagos dūrį. Greitai anglai pradėjo puikuotis madingomis kaklaskarėmis ir rišosi jas daugiau nei šimtu skirtingu mazgų. Pasakojama, jog lordas Džordžas Brajenas Brumelis (George Bryan Brummell), vienas pirmųjų dabitų, skirdavo savo tualetui kasdien net šešias valandas. Iš tiesų vertas ano meto karikatūristų dėmesio!
Bėgant metams, keitėsi ir kaklaraiščių stiliai. Apie 1860 m. madinga tapo atlenkiama apykaklė, kurią puošė ilgas, priekyje į mazgą surištas raištis. Anglijoje jie iš pradžių buvo populiarūs tarp ponų vežikų, todėl ir buvo vadinami „four-in-hand” (važiuojantys keturkinke) kaklaraiščiais.
Taip pat atsirado kitas, gana prabangus, dažniausiai iškilmingų progų kaklaraiščio rišimo stilius, vadinamas askotu arba plastronu, kai gana platus kaklo raištis buvo apsukamas kartą ar du apie kaklą, o jo galai surišami į mazgą ant krūtinės ir pritvirtinami sege.
Dabar
Šių laikų kaklaraištis savo dabartinę formą turi nuo 1924-ųjų. Džesis Langsdorfas (Jessie Langsdorf) iš Niujorko užpatentavo kaklaraištį, kirptą 45 laipsnių kampu bei pasiūtą iš naujai jo paties sukurtos medžiagos, ir pardavė savo išradimą visam pasauliui. Šiandien galutinai įsitvirtino ilgasis kaklaraištis, kuris tapo universaliu priedu ir siuvamas iš įvairių rūšių ir spalvų audinių.
Kaip reikėtų suprasti tokį šio aksesuaro populiarumą? Mados istorikai ir sociologai ne sykį pranašavo jo baigtį. Galbūt jis yra paprasčiausiai išlaikytos tradicijos dalis. Tol, kol pasaulis ir verslo lyderiai toliau juos rišasi, jaunieji vadovai tuo taip pat vadovausis, o kostiumas ir kaklaraištis ir toliau išliks savotišku leidimu į posėdžių salę. Kita vertus, yra žinoma šio aksesuaro dėvėjimo estetinė vertė. Jis paslepia marškinių sagas ir pabrėžia žmogaus kūno vertikalę. Kaklaraištis taip pat suteikia prabangos ir turtingumo įspūdį bei pagyvina griežtų linijų kostiumo ar marškinių spalvą ir tekstūrą. Tai yra tiesiog madingas priedas, pabrėžiantis jį ryšinčio žmogaus individualumą ir skonio pojūtį.
Ieva Macijauskaitė