Legenda apie keistą gyvį, vadinamą tiesiog Tagua Tagua lagūnos padaru, yra mažai žinoma netgi tos vietovės, kurioje siaubūnas neva gyveno, gyventojams. Čilėje esančio Sanvincento regiono gyventojai dažniausiai pirmą kartą apie šį gyvūną išgirdo iš kriptozoologų ar įdomybių besivaikančių turistų.
Pasimetė tarp dokumentų
Neapsakomai siaubingas padaras buvo nugrimzdęs užmarštin daugiau nei du šimtmečius, kol du ispanų tyrinėtojai atrado šio padaro piešinį tarp tūkstančių kitų dokumentų Madrido nacionalinėje bibliotekoje. Pasirodo, piešinys buvo eksponuotas 1784 metais Čilėje vykusioje parodoje „Monstrai ir kitos įsivaizduojamos pabaisos”, kuri susilaukė didelio pasisekimo ir visuomenės susidomėjimo bei diskusijų.
Sparnuotas dviuodegis padaras su žvynais ir žmogaus veidu gavo pelnytą vietą tarp 200 kitų nepaprastų gyvių, nutapytų tokių dailininkų kaip Goja, Diureris, Ribeira, Breigelis, Holbeinas, Pikartas ir Kircheris. Parodoje dar buvo demonstruojamos ir ištraukos iš literatūros klasikos bei mokslinių tekstų, daugiausia iš XV-XVIII amžių literatūros.
Po aprašomojo padaro piešiniu buvo prierašas, kad jis pasirodė tų pačių 1784 metų pradžioje dono Prospero Elso fermoje ir padarė daugybę nuostolių, surydamas daugelį įvairių fermos gyvūnų, kol buvo sučiuptas 100 šautuvais ginkluotų vyrų. Jie aptiko siaubūną geriantį iš netoliese esančios lagūnos.
Neregėtas siaubūnas
Padaras buvo labai kruopščiai aprašytas: „Jo ilgis siekė tris su puse rodo (vienas rodas -apie 5 metrus). Kojos yra beveik ketvirčio rodo ilgio, tačiau letenos dar ilgesnės. Gyvūno gaurai siekia žemę, todėl šis juos apsivynioja apie kojas. Pabaisa turi dvi uodegas, o viršutiniąją naudoja maistui gaudyti. Dviuodegio dantys neįtikėtini – iki 30 centimetrų ilgio, o burna tokio pat pločio kaip galva. Siaubūno ragai yra pusantro rodo ilgio ir labai tvirti, ausys siekia tris ketvirtadalius rodo.” Neįtikėtinas dalykas – po aprašymu pateiktas adresas, kur žmonės gali atvykti apžiūrėti sugautąjį padarą: „Calle de Carretas No.8”.
Madrido paroda Europoje neturi sau lygių. Čia vaizduojami ciklopai, nykštukai, milžinai, dvigalviai ar šešiapirščiai padarai, hermafroditai, žmonės-liūtai, barzdotos ar daugiau nei dvi krūtis turinčios moterys. Šioje parodoje taip pat galima rasti informacijos apie paslaptingąjį Tagua Tagua lagūnos padarą. Vis dėlto parodos rengėjai Chavjėras Moskosas, Murcijos universiteto profesorius, ir Antonijus Lafuentė, Mokslinių tyrimų centro pagalbininkas, tikina, kad pagrindiniu monstriškumo požymiu galime laikyti ragus. Paklausti, kodėl jie savo parodai pasirinko šį padarą, mokslininkai atsakė, kad dėl ypatingos išvaizdos ir istorinės svarbos.
Čia gyventa mamutų
Kai kurie Sanvincento de Tagua Tagua gyventojai mano, kad legenda apie šią pabaisą rodo to meto baimę, košmarus ir sielvartą. Vis dėlto tai nebuvo pirmasis fantastinis gyvūnas, užfiksuotas toje teritorijoje.
Toje vietovėje baigėsi inkų imperijos egzistavimas, o prieš kelis dešimtmečius ten buvo atrasti keturiolikos mamutų, kurių amžius siekia 11 tūkstančių metų, palaikai. Dėl šių priežasčių vietovė tapo viena labiausiai lankomų archeologų ir tyrinėtojų, atrandančių labai kontroversiškų ir sunkiai moksliškai paaiškinamų radinių. Vis dėlto niekas net negalėjo įsivaizduoti, kad fantastiškiausias atradimas bus rastas už tūkstančių kilometrų – Madrido nacionalinėje bibliotekoje.
Garsėjo salomis
Sanvincento regiono gyventojai prisimena, kad Tagua Tagua lagūna, kuri buvo nusausinta 1930 metais, plačiai pagarsėjo dėl savo plaukiojančių salelių. Salelės susiformuodavo iš grunto ir jį suraizgiusių šaknų. Jos pačios būdavo labai lengvos, todėl nesunkiai galėdavo išlaikyti arklį. Apkvailinti kai kurių salelių dydžio galvijai palaikydavo jas kranto dalimi ir ant jų užlipdavo, o atsitokėdavo tik tuomet, kai sala jau būdavo juos nugabenusi tolyn nuo kranto be jokios vilties sugrįžti. Galbūt todėl tarp vietinių gyventojų paplito legendos apie gyvulius į vandenį įtraukiančias pabaisas. Pasklidus tokioms kalboms, būdavo netgi renkamos ginkluotų vyrų grupės siaubūnams gaudyti.
Žygimantas Pauliukevičius