Rusnės etnografinėje sodyboje galima užstrigti ir visai dienai

Netoli Klaipėdos yra tiek daug įdomių vietų, kad puikiausias atostogas galima organizuoti ir arti namų. Bus pigiau, nei skristi į Turkiją, ne tiek daug pramogų ir prabangos, bet tikrai įdomu.

Užsukę į Rusnę, „Klaipėdos” žurnalistai keletą valandų praleido Kazimiero Banio puoselėjamoje etnografinėje sodyboje. Įdomiausių praeities istorijų rusniškis K.Banys gali išpasakoti tūkstančius. Sodyboje yra tiek senovinių, dabar jau nebenaudojamų daiktų, kad sužinoti visų jų istorijas bei paskirtį prireiktų ištisų dienų.

Tačiau ir kelių valandų viešnagė sodyboje neatsibosta ir praturtina naujais įspūdžiais bei žiniomis.

Nors sodybos įkūrėjas vaikšto pasiremdamas lazdele, beveik pusę amžiaus Rusnėje gyvenantis vyras dar nepamiršo ir jaunatviškų pokštų apie vyrus ir moteris. Žurnalistus jis tikino, kad pats etnografinėje sodyboje nakvoja tik tuomet, kai užpykusi žmona jam nebeverda sriubos.

Rusnė siūlo pramogas

Vienintelis šalies miestas, dar penkioliktame amžiuje įsikūręs saloje, yra apie 60 km nuo uostamiesčio nutolusi Rusnė. Miestelyje ir aplink jį yra įdomių objektų, galinčių nustebinti poilsiaujantį turistą. Rusnės saloje galima aplankyti restauruotą bažnytėlę, senąjį paštą, Uostadvario švyturį, pirmąją vandens kėlimo stotį, taip pat – 200 metų senumo etnografinę žvejo sodybą.

Turistams Rusnėje ir šalia jos siūlomos ir įvairios paslaugos. Galima išsinuomoti dviratį, baidarę, valtelę, įsigyti leidimų žvejybai. Tiesa, kol kas Rusnėje neveikia nė viena kavinė ar restoranas, todėl išalkusieji turi 8 kilometrus sugrįžti į Šilutę arba važiuoti į Ventės ragą, Kintus. Nemuno deltos regioninio parko direkcija turistams gali pasiūlyti pažintines keliones dviračiais, automobiliais, net žirgais. Galima rinktis ir egzotiškesnes pramogas – fotomedžioklę ar paukščių stebėjimą specialiuose apžvalgos bokšteliuose.

Aplanko tūkstančiai

Rusnės etnografinės sodybos įkūrėjas K.Banys patikino, kad vien šiemet jo prižiūrimoje sodyboje apsilankė apie 2000 vaikų iš visų Lietuvos miestų.

„O kur dar turistai, į sodybą atvykstantys iš įvairiausių Europos šalių, ypač iš Vokietijos”, – mostelėjo ranka šeimininkas.

Rusnės etnografinės sodybos prieangyje kabo keli lininiai stendai, kuriuose adatėlėmis prismaigstyta šimtai spalvingiausių asmenybių kortelių. Sodybos atsiliepimų knygoje galima rasti įrašų, kuriuose savo susižavėjimą ir linkėjimus išreiškė žmonės iš keliolikos skirtingų pasaulio šalių.

K.Banys net juokauja, kad jau gailisi, jog Rusnės miestelyje pasirūpino pakabinti kelio ženklą, rodantį, kur atrasti etnografinę sodybą. Dabar čia užsuka vis daugiau atsitiktinių turistų, pro šalį važiuojančių smalsuolių. Visiems vienodai išsamiai papasakoti apie sodybos istoriją ir joje eksponuojamus daiktus, nepakanka nei laiko, nei jėgų.

Etnografinės sodybos savininkas džiaugiasi, kad jam nereikia vienam pačiam nudirbti visų darbų. Sodybos aplinką prižiūri, ravi ir tvarko Rusnės mokyklos vaikai, neseniai sukiužusį vieno pastato nendrinį stogą ir uragano „Ervinas” nuniokotą tvorą nemokamai atstatė vietinė firma, kuri verčiasi dengdama stogus iš nendrių.

Septyniasdešimt septynerių metų sulaukusio K.Banio sodybai yra apie 200 metų. Šia sodyba K.Banys pradėjo rūpintis dar prieš penkiolika metų, kai ją paveldėjo iš anksčiau čia gyvenusios rusniškės.

Sodybą paveldėjo

Pervargęs nuo daugybės lankytojų dėmesio K.Banys kai kuriems įteikia popieriaus lapą, kuriame yra išspausdinta išsami Rusnės etnografinės sodybos-muziejaus įkūrimo istorija.

Rusnės salos gyventoja Marta Druskutė-Druskus 1988 sausį surašė testamentą, kuriuo ji po savo mirties sodybą palieka buvusio politinio kalinio Kazimiero Banio vaikams Rasai ir Gintarui bei Klaipėdos konservatorijos docentui Petrui Bielskiui su sąlyga, kad sodybos paveldėtojai jos ūkį paverstų į etnografinę sodybą-muziejų.

Surašiusi testamentą, tų pačių metų lapkritį senoji M.Druskus, eidama 86-uosius metus, mirė. Sodybos gelbėjimo darbus Banių šeima pradėjo 1990-aisiais. P.Bielskis sodyboje įkūrė klojimo teatrą. Vėliau, kai atstatymo darbams pritrūko santaupų bei P.Bielskio studentų entuziazmo dirbti sodyboje, į pagalbą atėjo Olandijos gamtosaugininkai. 1996-aisiais per Lietuvos gamtos fondą sodyba gavo Šiaurės Olandijos gamtosaugininkų finansinę paramą, o Banių šeima galėjo pradėti sparčius sodybos atnaujinimo, tvarkymo darbus. Jau kitų metų birželį į sodybą atvyko pirmieji lankytojai. Pirmaisiais sodybos įkūrimo metais ją aplankė arti tūkstančio lankytojų, o 2003-iaisias – jau 7800 žmonių.

Istorija – romantiška

Idėja įkurti etnografinę sodybą K.Baniui kilo netikėtai. Prieš dvidešimt penkerius metus Rusnėje dirbo didelė Lietuvos kraštotyrininkų, architektų ir ekonomistų ekspedicija. Jos siela – kraštotyrininkė Marijona Čilvinaitė Banių šeimos paprašė patarimo, kaip prakalbinti tris senutes, tuo metu gyvenusias dabartinėje etnografinėje sodyboje. Eva Krygerienė, Marta Druskutė ir Eva Kokštaitė turėjo karvutę, augino kiaules, naminius paukščius, todėl kalbėtis neturėjo laiko. Šios moterys turėjo daugiausiai tyrėjams reikalingų žinių. K.Banio dukra Rasa, tuomet moksleivė, pasišovė padėti kraštotyrininkams. Darbą ji pradėjo nuo daržų ravėjimo, gyvulių priežiūros ir kitokios pagalbos. Trijų senučių pateiktas žinias mergaitė kruopščiai surašė ir nusiuntė į Vilnių.

Vėliau, kai senutes globoję dukra ir jaunesnis sūnus Gintaras išvažiavo studijuoti į sostinę, ir senieji Baniai – Kazimieras bei Valerija ėmė dažnai lankytis senučių sodyboje. Tuomet K.Banys pamatė, kad Martos sodyboje yra daugybė įvairiausių rakandų, žemės dirbimo ir žvejybos įrankių, kitų antikvarinių daiktų. Idėja išsaugoti šiuos daiktus muziejui kilo tarsi savaime.

Asmenybės trauka

Nemaža dalimi Rusnės etnografinėje sodyboje įdomu ir todėl, kad pats K.Banys – nepaprastai įdomi ir šviesi asmenybė. Prieš keletą metų jis pelnė ir garbingiausią Šilutės rajono metų apdovanojimą – „Sidabrinės nendrės” atminimo ženklą, diplomą ir premiją, kuri kasmet pavasarį įteikiama už reikšmingiausius darbus kultūros, švietimo ir visuomeninės veiklos srityse. Rusnės salos gyventojas, agrarinių mokslų daktaras K.Banys buvo apdovanotas už ypatingas pastangas puoselėti Mažosios Lietuvos krašto architektūros bei buities palikimą.

Reda Baltinaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.