„Visas mano gyvenimas – vienas stresas!” Taip gali pasakyti beveik kiekvienas žmogus. Visą laiką tenka su kuo nors kovoti, ką nors įveikti, nuo ko nors bėgti…
Medikai mano, kad šis amžius – depresijos, kuri tvirtai užėmė antrąją vietą po širdies ir kraujagyslių ligų, klestėjimo amžius. O kartu su depresija pas mus atėjo dar viena „madinga” liga – chroniško nuovargio sindromas: organizmas nepakelia krūvių, pirmiausiai – psichologinių, todėl iki pavojingos ribos sumažėja imunitetas. Kuo vargšė, stresų nukamuota moteris pakels sau nuotaiką? Statistika rodo, jog… maistu.
„Suvalgom” barnius
Lėkštė, kupina gardžių valgių, aiškiai suteiks teigiamų emocijų. Viskas: ir spalva, ir skonis, ir kvapas teikia vien tik teigiamas emocijas. Kurį laiką pasaulis sumažėja ligi skanaus kąsnelio dydžio, o nerimas ir sunkumai – atsitraukia. Gausus maistas tampa tarsi kompensacija už šio gyvenimo kančias. Galima „suvalgyti” nemalonumus darbe, barnį su drauge, pinigų stygių, vyro išdavystę, maža dar ką! Netgi blogą orą ir chronišką neišsimiegojimą. Žmonių, kuriems dėl streso visiškai dingsta apetitas, pasirodo, ne taip jau daug, į gyvenimo smūgius dažniausiai reaguojame nesulaikomu noru prisivalgyti.
Smegenys – pilve
Mokslininkai įrodė, jog tarp virškinimo sistemos nervų ir galvos smegenų egzistuoja glaudus ryšys. Nerimas, susierzinimas ar prislėgta nuotaika sukelia nemalonumus, maudžiantį nerimą skrandyje, kuriuos laikome alkio jausmu (šie pojūčiai išties labai panašūs). Tereikia praryti gardų kąsnelį, ir šis pojūtis išnyksta. Eksperimentai parodė, kad tukti linkę žmonės nesugeba atskirti tikrojo alkio jausmo nuo nervinio nerimo skrandyje pojūčio. Skirtingai nei jie, normalaus svorio žmonės visada gali tiksliai pasakyti, ar jie alkani, ar ne. Stebėtina, tačiau mūsų pilvo ertmėje taip pat yra… smegenų! Tai – autonominė nervų sistema skrandžio ir žarnyno sienelėse. Šis faktas pagimdė ištisą mokslą – neurogastroenterologiją. Visi dietologai remiasi juo.
Kai mūsų smegenys susiduria su pavojumi, jos tuoj pat išskiria streso hormonų, o „pilvo smegenys” sureaguoja į šį signalą: mums ima „niežėti po mentimi”, skrandis pradeda stipriai susitraukinėti. Kad ir ką sakytumei – tikras alkio jausmas.
Alkanas ar susijaudinęs?
Ar galima ką nors padaryti? Pasirodo, galima. Tam nebūtina išmokti atskirti tikrąjį ir apgaulingąjį alkio jausmą. Tačiau esant streso būsenos tai labai sunku, todėl pirmiausiai išmokite atsipalaiduoti, kad teisingai suprastumėte savo kūno signalus. Kūnas, išlaisvintas iš įvairių psichologinių gnybtų, pats pasakys, ar jūs išties tokie alkani, ar tiesiog susijaudinę, nuliūdę arba išsigandę. Deja, raumenų spazmus sukelia ne tik stresas. Visi mes nuolat, net miegodami, esame apimti įtampos, tai jau tapo įprasta būsena. Norint išmokti atskirti tikrą alkio jausmą nuo „pilvo smegenų” reakcijos į stresą, reikia išmokti elementarių atsipalaidavimo būdų ir jiems skirti 10-15 minučių.
Padės pratimai
Patogiai atsisėskite (jeigu įmanoma, geriau atsigulkite), kad jums niekas netrukdytų. Užsimerkite ir dvi minutes paprasčiausiai giliai ir lygiai kvėpuokite. Kad pašalintumėte vidinę įtampą, įsiklausykite į kokius nors monotoniškus garsus, kurie tikriausiai supa jus: laikrodžio tiksėjimą, vandens čiurlenimą iš čiaupo arba savo širdies plakimą. Tokiomis akimirkomis galite įsivaizduoti kokį nors jums patinkantį spalvingą peizažą. O dabar dėmesį sutelkite į savo kūną, visas jo dalis, pradedant kojų pirštais. Pakaitomis įtempkite ir atpalaiduokite raumenis, judėdami iš apačios į viršų: iš pradžių kojų pirštus, paskui pėdas, blauzdas, klubus, tada pereikite prie nugaros ir taip iki veido raumenų. Raumenis pirmiausiai įtempkite, po to – atpalaiduokite. Kai baigsite, dar porą minučių pasėdėkite atsipalaidavę.
Alkis išnyksta
Dabar laikas dar kartą paklausti savęs, ar tikrai esate labai alkani – o gal jums taip atrodo?
Jeigu pirmą kartą atsipalaiduoti nepavyktų, nesisielokite: pirma, čia būtina treniruotis, antra, dietologai tvirtina, kad jeigu bent 10 minučių atitrūksite nuo noro pavalgyti, jis apskritai išnyks. Taigi bet kokiu atveju verta bandyti! Mes įpratę barti save už kiekvieną ne laiku suvalgytą kąsnelį ir vis dėlto toliau storėjame. O tikroji problema neretai slypi kitoje plotmėje, todėl sekinančios dietos ir milžiniškos valios pastangos laukiamų rezultatų neduos. Nes daugeliu atvejų apkūnumą lemia ne fiziologinės, bet psichologinės priežastys. Apkūnumas tik atspindi mūsų vidaus problemas. Mes ne visada sugebame pašalinti streso priežastį, tačiau galime išmokti laiku atsipalaiduoti ir teisingai „perskaityti” savo organizmo signalus. Tada dietų galbūt ir nebeprireiks.