Rinkos kainomis pagrįstas ilgalaikio turto mokesčio tarifas žlugdo pramonės įmones
Postringavimais apie nekilnojamojo turto mokesčio fiziniams asmenims įvedimą pernai žmones šiurpinę valdžios vyrai, šachmatininkų terminais kalbant, padarė „ėjimą žirgu”: paliko ramybėje gyvenamuosius namus, butus, sodus, garažus, fermas, ūkio ir pagalbinio ūkio bei kitus statinius. Vietoj to valstybės įmonė „Registrų centras” atliko masinį nekilnojamojo turto vertinimą ir įvardijo rinkos kainoms artimas pastatų bei patalpų kainas, kuriomis remiantis bus mokamas turto mokestis. Pasidomėję, kiek reikės mokėti 2006-aisiais, dalis smulkiųjų verslininkų patyrė šoką.
Geografijos pamokos
Lietuvos nekilnojamojo turto registre šiuo metu sukaupti duomenys apie 2 440 093 pastatus ir 1 002 804 patalpas. Praėjusiais metais, naudojantis nauja metodologija ir automatizuotomis duomenų analizės bei vertinimo technologijomis, jis buvo įvertintas. Šį darbą atlikę „Registrų centro” specialistai nerengė atskirų objektų vertinimų, tačiau rėmėsi bendra panašių nekilnojamojo turto objektų grupės vertinimo ataskaita. Be to, visi objektai buvo įkainoti atkuriamosios vertės metodu.
„Registrų centro” atstovai pripažino, kad vienas svarbiausių faktorių nustatant turto vertę – vieta, kurioje jis yra. Siekiant supaprastinti vertinimus buvo parengti verčių žemėlapiai, turintys padėti nustatyti vietos įtaką rinkos vertei. Tokius verčių žemėlapius gavo 60 savivaldybių, o iš viso buvo susisteminti duomenys apie 949 verčių zonas. Kuo pastatas arčiau miesto centro arba prestižiniu laikomo rajono – tuo brangesnė ten yra žemė, tuo vertingesnis statinys, tuo didesnis turto mokestis apskaičiuojamas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijoje šį antradienį surengtoje diskusijoje pabandžius išsiaiškinti, kokią įtaką verslui turės pagal naująją metodiką nustatyta nekilnojamojo turto vertė, paaiškėjo skandalingų dalykų. Pasirodo, jog kai kurios arčiau miesto centro įsikūrusios įmonės turto mokesčio forma turės pakloti sumas, dvigubai didesnes nei per metus gauna pelno.
Vilniškės bendrovės „Notanga”, teikiančios maitinimo ir patalpų nuomos paslaugas, direktorius Darius Vaiciukevičius, pasakodamas apie savo situaciją, sunkiai tramdė emocijas.
„Mes esame įsikūrę netoli Kalvarijų turgaus esančiame 1973-iaisiais statytame pastate. „Registrų centras” jį įvertino 6 mln. litų – 6 kartus brangiau nei iki masinio nekilnojamojo turto vertinimo. Mokestis nuo šios sumos yra lygiai dvigubai didesnis, nei mūsų įmonė gavo pelno 2004-aisiais metais. Kadangi mūsų veiklai staiga tapęs itin vertingas pastatas neturi jokios reikšmės, šis įvertinimas reiškia tik tai, kad mes nesugebėsime mokesčio sumokėti. T.y. turėsime skelbti bankrotą ir 40 įmonės darbuotojų palinkėti sėkmės ieškant naujo darbo”, – apmaudavo D.Vaiciukevičius.
Verslininkas sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio nustatymo pavadino „banditiškais”.
„Teoriškai mes galime atlikti individualius vertinimus savo sąskaita ir mėginti ginčyti „Registrų centro” sprendimą, tačiau vargu ar tai turi kokią nors prasmę. Nepriklausomų ekspertų išvados dėl rinkos kainos greičiausiai bus panašios ir mes nieko nepešime, o tik išmesime pinigus į balą”, – dėstė „Notanga” vadovas.
Jis prognozavo, kad didžiausias triukšmas dėl naujo turto mokesčio turėtų kilti pirmojo šių metų ketvirčio pabaigoje, kai verslininkai gaus mokesčių administratorių sąskaitas, kiek reikės mokėti turto mokesčio.
Galiojanti tvarka numato, jog šį mokestį (jei bendra suma didesnė nei 1500 litų) reikia mokėti tris kartus per metus. Avansinio mokesčio dydis – ketvirtis mokesčio sumos.
Klausiamas, kaip ketina suktis iš šios padėties, D.Vaiciukevičius prisipažino kol kas nežinąs.
„Aš to paties klausiau Finansų ministerijoje, tačiau vietoj patarimo sulaukiau pareiškimo, jog esu nesusipratęs Lietuvos pilietis”, – ironizavo verslininkas.
Jis pastebėjo, kad dar arčiau sostinės centro esančios įmonės turės mokėti dar beveik dvigubai didesnius mokesčius, nes ten vienas kvadratinis metras patalpų vertinamas 10-11 tūkst. litų.
Didiesiems striuka
LPK nariai, išklausę „Registrų centro” vadovų paaiškinimų apie 2006-ųjų sausio 1 dieną įsigaliojusias Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo naujoves, konstatavo, kad tai komplikuoja ne tik daugybės smulkiųjų įmonių, reziduojančių „brangiose” vietose, tačiau ir kai kurių stambių pramonės centrų veiklą.
Pasak diskusijos dalyvių, šis įstatymas buvo parengtas formaliai kopijuojant užsienio šalių patirtį, o ilgas ir komplikuotas klausimo svarstymas tarp valdžios institucijų ir verslo visuomenės užsibaigė sprendimu vienašališkai ir nepagrįstai didinti mokesčių naštą verslui.
Įsigaliojus šiam mokesčiui, nepriklausomai nuo nekilnojamojo turto paskirties ir būklės, įmonės susidurs su naujai „sukuriamu” nauju turto mokesčio dydžiu, kuris yra ženklus daugeliui verslo šakų. Pagal pateiktus įmonių duomenis, turto vertės, lyginant 2005 metus ir 2006 metų sausio mėnesį, keičiasi beveik 3 kartus. Neteisingas turto įvertinimas įmonėms nepagrįstai padidins mokesčių naštą. Jei įmonės dalis patalpų buvo gamybinės paskirties, o kita – administracinės, tai po šių metų sausio 1 dienos pagal „masinio vertinimo” metodikos variacijas įmonės turto vertė padidėjo 2,6 karto. Numatytas naujas nekilnojamojo turto apmokestinimo lygmuo neadekvatus sukuriamai pridėtinei vertei, neskatina, o stabdo verslo plėtrą, didina prekių ir paslaugų savikainą, neigiamai atsilieps verslo visuomenei bei prekių ir paslaugų vartotojams.
„Drįstu teigti, kad šis mokestis ir ypač jo skaičiavimo mechanizmas verčia daryti išvadą, kad jis yra amoralus. Kiekvienas žmogus, kuris investuoja į infrastruktūrą, yra apmokestinamas už tai, kad padarė gerą darbą. Juk išleidus krūvą pinigų pastatų modernizavimui paprastai nauda gaunama tik tada, kai turtas realizuojamas – parduodamas arba nuomojamas. Jei taip nutinka ir savininkas gauna pridėtinę vertę, logiška, kad pelnu reikia pasidalyti su valstybe. Tačiau kol tai nevyksta, reikalauti triskart didesnių mokesčių paprasčiausiai neteisinga”, – sakė LPK viceprezidentas profesorius Rimvydas Jasinavičius.
Jo manymu, būtina keisti mokesčio apskaičiavimo metodiką ir laiką, kada jį derėtų mokėti.
Panašiai kalbėjo ir pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys.
„Prieš kurį laiką su Ministrų kabineto nariais mes tarėmės, kad pramonės įmonės, po „Registrų centro” vertinimų atsidūrusios brangiose verčių žemėlapių zonose, nemokės didesnio turto mokesčio. Tai principinė pozicija. Mes sutinkame, kad daugeliu atvejų „Registrų centro” įvardytos gamybinių pastatų vertės atitinka rinkos dydžius, tačiau negalime sutikti, jog remiantis šiuo metodu būtų nustatomi mokesčiai. Nebent valdžia norėtų, kad įmonės būtų parklupdytos ir išvytos iš didžiųjų miestų. Tada belieka dabartiniams turto mokesčiams pritarti, o drauge susitaikyti su neabejotinai skaudžiomis pasekmėmis ir ženkliai išaugsiančiu nedarbu”, – sakė B.Lubys.
LPK vadovas pateikė sudėtingą laikotarpį išgyvenančios elektronikos bendrovės „Vilniaus vingis” pavyzdį. Po turto perkainojimo jos pastatų vertė išaugo keliolika milijonų, todėl vien dėl turto mokesčio gali būti priversta likviduotis kaip technologinė įmonė.
„Galbūt ten esančius pastatus būtų galima parduoti nurodyta verte, tačiau už gautus pinigus tikrai niekur kitur nepavyks pastatyti naujos gamyklos. Juo labiau kad netgi užmiestyje auginant morkas ir kopūstus turto mokestis numatomas vienas ir visiškai kitas, jei čia gaminami pramonės produktai”, – pastebėjo B.Lubys.
Valdžios kariuomenės eiliniai
Tuo tarpu pats „Registrų centro” direktorius Kęstutis Sabaliauskas, komentuodamas pramonininkų reakciją teigė, jog esąs patenkintas susitikimu ir nepykstąs dėl jo vadovaujamos institucijos adresu lėkusių prakeiksmų.
„Pats ponas Lubys patvirtino, kad mūsų nustatytos nekilnojamojo turto vertės yra teisingos. Tai yra svarbiausia – mes užduotį atlikome tiksliai. Komentuoti paties turto mokesčio mes neturime teisės, nes tai išeina už mūsų kompetencijos ribų. Diskutuoti, kokį poveikį jis turės pramonės įmonėms ir smulkiajam verslui tikrai reikia ne su „Registrų centru”, – tikino K.Sabaliauskas.
Jis pastebėjo, kad kai kuriais atvejais patys yra kalti dėl kilusios grėsmės mokėti itin didelius mokesčius, nes laiku nesusitvarkė formalumų, susijusių su pastatų ir sklypų teisine registracija bei faktiniu naudojimu. To neatlikus iškraipymai ir vertinimo paklaidos yra neišvengiamos, nes visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys buvo vertinami automatiškai. Tokiu atveju kai kurie sandėliai ar gamybiniai cechai gali būti vertinami ir apmokestinami kaip administracinės patalpos.
Verslininkai ir pramonininkai gali guostis nebent tuo, kad nesutinkantys su „Registrų centro” įvertinimais, gali užsisakyti individualų savo turto vertinimą pas nepriklausomus ekspertus ir pabandyti įtikinti šią instituciją peržiūrėti vertę, nuo kurios bus skaičiuojamas mokestis. Apeliacijas ir individualaus vertinimo ataskaitą pateikti per mėnesį nuo oficialaus vertės nustatymo. T.y. galutinis terminas yra vasario 4-oji diena.
Renaldas Gabartas