Šią savaitę „Vakarų eksprese” siekdami atskleisti situaciją ritualinių paslaugų rinkoje, papasakoti apie ją bei pakomentuoti kai kuriuos žmonių, susidūrusių su, jų nuomone, netinkamu dvasininkų elgesiu, nusiskundimus paprašėme Telšių vyskupo Jono Borutos.
Interviu su juo jau spausdinome, tačiau sulaukėme ir Telšių vyskupo generalvikaro, Bažnytinio teismo pirmininko Juozo Šiuro parengtus atsakymus į „Vakarų ekspreso” klausimus apie katalikų laidotuvių tradicijas, kunigo patarnavimų kainas, bažnyčios verslo teisinius aspektus ir kt. Juos Telšių vyskupijos kurija sutiko viešinti tik tuo atveju, jei atsakymai bus pateikti netrumpinti ir nekupiūruoti.
Kiek laiko turi būti pašarvotas katalikas? Kodėl?
Bažnytiniuose įstatymuose tai nėra dokumentuojama. Laikomasi vietos papročių ir krašto situacijos. Pavyzdžiui, karšto klimato kraštuose, kur mirusiųjų palaikai greitai genda, laidojama per parą ar net mirties dieną iki saulei nusileidžiant, šaltesnio klimato kraštuose, taip pat ir mūsų krašte, paprastai laidojama trečią dieną po mirties.
Šis paprotys įsigalėjo norint išvengti atvejų, kad nepalaidoti dar gyvų, gilion komos būsenon patekusių ligonių. Pašarvojimui užtenka vieno vakaro, kad mirusiojo artimieji ir giminės malda ir giesme atsisveikintų su amžinybėn iškeliavusiais mirusiaisiais ir tikėjimo šviesoje pažvelgtų į artimųjų, taip ir savo pačių, neišvengiamai artėjančią mirtį – iškeliavimą amžinybėn.
Koks Katalikų Bažnyčios požiūris į mirusiųjų deginimą?
Šiandien kremacija Bažnyčios yra leidžiama. Tam laidotuvių apeigyne yra net specialios laidotuvių apeigos kremacijos atveju (Laidotuvių apeigynas p. 186).
Bažnyčia atsako bažnytines apeigas tik tuo atveju, jei mirusysis, kol buvo gyvas, savo kūno sudeginimo po mirties reikalavo, norėdamas tuo išreikšti savo netikėjimą mirusiųjų kūnų prisikėlimu – t.y. viena pagrindinių krikščioniškojo gyvenimo tiesų.
Ar kunigo tarnystė yra įkainojama?
Visuotinės Bažnyčios teisynas, t.y. viso pasaulio tikintiesiems galiojantis (Codex Iuris Canonici) 952 kanonas, įpareigoja atskirų kraštų vyskupų konferencijas atskiru dekretu nustatyti maksimalią ribą, virš kurios kunigas negali reikalauti savo išlaikymui didesnės aukos. Jei po priminimo, kad orientacinė nustatyta auka yra tokia ar tokia, žmogus nori paaukoti daugiau, tą didesnę auką turi teisę priimti.
Reikia prisiminti, kad kunigas savo pragyvenimui gali paimti dienoje tik vieną jo aukotų mišių auką. Antrų ar trečių vieno kunigo aukotų mišių aukos skiriamos bendriems vyskupijos reikalams, prie jos esančių centrų katechetikos, jaunimo ir t.t. išlaikymui.
Kunigas tegali laikyti vienas mišias dienoje, antras – tik išskirtiniu atveju pvz., laidotuvės, metinės ir panašiai. Sekmadieniais ir šventėmis, įskaitant jų išvakares, gali aukoti trejas sekmadienio ar šventės mišias, kad sudarytų sąlygas visiems tikintiesiems atlikti savo pareigą – kassekmadieninį dalyvavimą mišiose. Sekmadieniais vienas iš šių mišių klebonai privalo laikyti negaudami jokios aukos už visus parapijos tikinčiuosius – tiek gyvus, tiek mirusius.
Taigi pagal minėto Bažnyčios teisyno 952 kanono reikalavimą, Lietuvos vyskupų konferencija 2001 03 21 nustatė normas dėl kunigų pragyvenimo (Nutarimas Nr. 1-153,01 2001 03 28). Šiuo metu neterminuotų mišių stipendija (auka) laikoma 30 Lt.
Už laidotuves draudžiama prašyti daugiau nei 100 Lt. (Dėl laidotuvių tenka priminti, ypač miestuose, kur yra daug įvairių patarnavimų laukiančių žmonių, ligoniai, krikštai, paruošiamieji įvairiems sakramentams pokalbiai – kursai, užsakytos kitos mišios ir t.t., kunigai, lydintys į kapines, negali ilgai užtrukti, kad laiku sugrįžtų pas jų laukiančius kitus žmones).
Taigi nesunku suvokti, kokia kunigų išlaikymui susidaro suma. Per mėnesį kunigas gali gauti aukas už 26-27 mišias – maksimaliai po 30 Lt, taigi nedaugiau 900 Lt, plius dalis gautos aukos už krikštus, santuokas.
Kaimų klebonai remiami iš miestų parapijose laikomų vadinamų sudėtinių mišių, kai miestų klebonai laiko keliolika užprašytų intencijų mišias už aukščiau nurodytą sumą, likusią aukos dalį per vyskupą perduoda kunigams kaimo parapijose, dirbantiems, pvz., kunigų seminarijoje ar centruose prie vyskupijos kurijos, ar sergantiems ir namuose mišias aukojantiems kunigams.
Jie laiko kitas sudėtinėms mišioms aukojusių intencijoms trūkstamas mišias, t.y. didelis būrys tikinčiųjų pasimeldžia kartu su kunigu mieste laikomose mišiose, po to įvairiose kaimų parapijose už jų artimuosius aukojamos atskiros mišios.
Kitaip tektų uždaryti didesniąją dalį kaimų bažnyčių. Todėl nepagrįstai, piktavališkai kai kurie žmonės piktinasi, kodėl mieste negali mišių laikyti už jų mirusius nesudėtinių, arba kodėl šeštadienį kunigas kaimo parapijose negali atskirai laikyti 10-11 mišių.
Daugiau nei trejas mišias dienoje nė Popiežius negali leisti laikyti. Tikintieji, jei jie tikrai tikintys, turi suprasti, kad mišios – tai ne šiaip ceremonija, bet Kristaus aukos ant kryžiaus sudabartinimas.
Kunigai jokio kito atlyginimo negauna. Pamaldų metu surenkamos aukos skiriamos bažnyčios pastato išlaikymui; elektros, šildymo apmokėjimui, švarai bei bažnyčios tarnų išlaikymui; vargonininkų, zakristijonų, parapijos centrų vadovų išlaikymui, būtinų reikmenų įsigijimui: liturginė religinė literatūra, metodinė medžiaga katechezei, liturginiai drabužiai, žvakės, mišių vynas, valymo, skalbimo priemonės ir t.t.
Ar kunigas gali įvardyti konkrečią sumą už šv. mišias mirusiojo palaidojimui?
Kaip jau minėjome aukščiau, kunigas ne tik gali, bet ir privalo informuoti tikinčiuosius, kokios yra nustatytos normos. Pažindamas per parapijiečių lankymą (kalėdojimą) gauta informacija apie savo parapijiečių atskirų šeimų pragyvenimo lygį, klebonas galės nuspręsti, kokią auką žemiau nustatytos normos jis gali paimti, kad paaukota auka nebūtų perdėtai didelė sunkiai besiverčiančiai šeimai ir kad kunigas ir kiti bažnyčios tarnai galėtų normaliai pragyventi bei bažnyčia, kaip organizacija ir pastatas, išsilaikyti.
Ar bažnyčios tarnai gali užsiimti verslu, pavyzdžiui, įsteigti laidojimo namus?
Kaip ir visi valstybės piliečiai, bažnyčios tarnai – zakristijonai, vargonininkai, valytojos ir panašiai – turi visas teises, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja kitiems piliečiams.
Kunigams ne bendroji civilinė teisė, bet Bažnyčios teisė neleidžia imtis tokių pareigų, kurios trukdo atlikti savo, kaip kunigo, pareigas, pvz., budėjimo parapijoje pareigą, kad būtų tikintiesiems, iškilus bet kokiam religiniam reikalui, pasiekiamas.
Dėl laidojimo namų, juos steigia religinės bendruomenės parapijos. Parapijos vadovas, pagal bažnytinę teisę, yra klebonas-kunigas. Bet parapijos įsteigtiems laidojimo namams veiklą organizuoja, jai vadovauja parapijos pasamdytas laidojimo namų administratorius. Tokių laidojimo namų gautas pelnas, jei jis panaudojamas religinių apeigų atlikimo, religinio švietimo, karitatyvinei veiklai palaikyti, tiek pagal civilinius šalies, tiek pagal tarptautinę teisę valstybės neapmokestinamas, pvz., bažnyčios pastato statyba, remontas, šildymas ir panašiai. Jei kitiems tikslams, pvz., viešbučio statyba ar panašiai, apmokestinamas bendra tvarka. Komercine veikla užsiimantys bažnyčios padaliniai atsiskaito valstybinėms institucijoms, kaip ir visi kiti.
Kas ir kaip kontroliuoja, kokios bažnyčių pajamos ir kaip jos panaudojamos?
Kiekvienoje parapijoje vedama pajamų-išlaidų knyga. Metų pabaigoje paruošiama ataskaita vyskupijos kurijai. Pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą, Katalikų Bažnyčios parapijos ir jos įsteigti padaliniai teikia metinę ataskaitą už iš pasaulietinių juridinių asmenų (akcinių bendrovių, viešųjų įstaigų, Lietuvos užsienio fondų ir kt.) gautą paramą bei šios paramos panaudojimą.
Kaip vykdoma Bažnyčios juridinių asmenų apskaitos tvarka, atnaujintas Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2005 11 24 dienos dokumentas yra paskelbtas oficialiame Lietuvos Katalikų Bažnyčios informaciniame biuletenyje „Bažnyčios žinios” 2005-11-30 Nr. 22, p. 2-3. Besidominčius prašome apie tai ten pasiskaityti, taip pat galima šį dokumentą rasti ir internete: www.lcn.lt/bzinios.
Už kokius nusižengimus ir kokios nuobaudos taikomos kunigams?
Bažnyčia baudžia už bažnytinius nusikaltimus bažnytinėje religinėje srityje, už civilinėje plotmėje padarytus nusikaltimus – valstybės teisinės institucijos.
T.y., kai kunigas pažeidžia Bažnyčios teisyno nuostatus, pvz., teikia sakramentus asmenims, tinkamai nepasiruošusiems tų sakramentų priėmimui – nepraėjusiems nustatytos katechezės prileidžia prie pirmosios išpažinties, Komunijos, Sutvirtinimo, santuokos, kaip bažnytines laidojimo apeigas atlieka tiems mirusiems, kuriems jas draudžia bažnytinės teisės kodeksas, kai pažeidžia krikščioniškos moralės ir Bažnyčios nustatytas kunigiško gyvenimo normas, kai pasiduoda pasaulietiniam spaudimui nesilaikyti bažnytinės teisės reikalavimų ar krikščioniškos moralės normų.
Kokią nuobaudą skirti, sprendžia vietos vyskupas ir bažnytinis teismas – tribunolas. Nuobaudos įvairios – nuo 8-30 d. rekolekcijų, perkėlimo į mažesnes pareigas, suspendavimo – laikino (t.y. iki pasitaisys), uždraudimo eiti kunigiškas pareigas iki pervedimo į pasaulietinį luomą ir net ekskomunikos – išskyrimo iš Bažnyčios bendruomenės.
Jurga Petronytė