Lietuvos menininkai vis dar jaučiasi nepakankamai vertinami ir net nereikalingi. Užuot pirkę profesionalių dailininkų paveikslus, daugelis lietuvių savo namus mielai puošia pigia gatvės prekeivių kūryba. Todėl tik retas menininkas pragyvena nesiėmęs pašalinių darbų, o jų paveikslai dulka dirbtuvėse.
Klaipėdoje veikia nemažai meno galerijų, jose dažnai rengiamos dailininkų parodos. Tačiau paklausti, kiek paveikslų parduodama parodos metu, galerijų šeimininkai ir menininkai kalba nenoromis.
Vis dėlto ne paslaptis – dažniausiai neparduodama nė vieno darbo. Dažnai net kainos nė karto nepasiteiraujama.
Menas – ne duona
Tačiau galerijų šeimininkai jokiu būdu nesutiks, kad klaipėdiečiai menu nesidomi – parodose lankytojų sulaukiama nemažai. Parodų salėse grožimasi, bet perkama retai.
Baroti galerijos savininkė Anželika Baroti sako, kad meno pardavimai menki ir kažin ar tai galima pavadinti prekyba. „Besidominčiųjų menu – netrūksta, o jį perkančiųjų yra mažai. Menas – ne pienas ir ne duona, be jo gali gyventi”, – sako A. Baroti.
Anot jos, žinomų menininkų darbai kainuoja maždaug nuo 1 000 iki 10 000 Lt. Dar nepripažintų autorių – iki 1 000 Lt.
Kai kurios galerijos nesulaukdamos pirkėjų priverstos užsidaryti – nuo penktadienio lankytojams uždaros trejus metus veikusios Rainos galerijos durys. Galerijos veikla tapo nuostolinga. „Mūsų galerija buvo vienintelė, kuri veikė visiškai savarankiškai – be jokių rėmėjų ar globėjų pagalbos, – prieš pat galerijos uždarymą sakė viena jos šeimininkių Raimonda Žalėnienė. – Mes neturime savų patalpų – tai pagrindinė problema. Jei būtų kitaip, dar galėtume kaip nors verstis. Iš pradžių mums sekėsi puikiai, trejus metus išsilaikėme, o šiemet prekyba labai smarkiai sumažėjo. Kame reikalas – nežinome. Nebeateina žmonės. Tikra tiesa, kad Klaipėdos senamiestis miršta, puikiai suprantu, kodėl miesto verslininkai taip skundžiasi.”
Rainoje galerijoje buvo prekiaujama įvairiais menininkų darbais – nuo skulptūros iki juvelyrikos. R. Žalėnienė apgailestauja, kad Klaipėdos moterims reikia bižuterijos, o ne profesionalių juvelyrų papuošalų. „Jei nupirkdavo kokį juvelyro papuošalą, tai tik iš Vilniaus ar Kauno atvažiavusios ponios. O klaipėdietės mūsų galeriją painiodavo su šalia esančia bižuterijos parduotuve – nustebdavo, kai pasakydavome, kad jos ne ten pataikė, – pasakojo jau uždarytos galerijos šeimininkė. – Bet kaip ten bebūtų, menas yra reikalingas. Jei ne pirkti, tai bent pasižiūrėti ateidavo. Per trejus metus surengėme 37 parodas. Gaila, bet Klaipėda prarado dar vieną kultūros židinį.”
Parko galerijos šeimininkė Eglė Kuzmienė skųstis nelinkusi – jos teigimu, meno kūrinių paklausa pamažu auga.
„Juk statomi nauji namai – didėja poreikis papuošti interjerą”, – sako E. Kuzmienė. Tiesa, anot jos, labiau perkami smulkūs pigesni darbai, o brangesniems ilgokai ieškoma pirkėjo. „Leidžiama brangesnį darbą žmonėms nusivežti į savo namus, pasikabinti ir pasižiūrėti, ar jis tikrai tiks. Kartais paveikslas taip laikomas visą savaitę. Vieni nutaria pirkti, o kiti grąžina atgal”, – pasakojo E. Kuzmienė.
Iš ko gyvena menininkai?..
Angelina Banytė prisipažįsta, kad kaip menininkė ji dažnai pasijunta nereikalinga. Tapanti ir freskas kurianti A. Banytė apgailestauja, kad užsakymų freskoms paskutiniu metu itin sumažėjo.
„Paveikslų irgi mažai kam reikia. Kartais nuperka, bet tai pavieniai atvejai”, – kalbėjo menininkė.
A. Banytė sakė šiuo metu kurianti vieną freską privačiame name Palangoje, tačiau tai vienintelis užsakymas ir kada sulauksianti naujo – nežinanti. A. Banytė, viena iš nedaugelio Klaipėdos menininkų, gyvenančių iš kūrybos, atvirauja, kad tokia nežinia dėl ateities yra gniuždanti. „Neturiu jokių garantijų dėl ateities. Gyventi tik iš kūrybos yra tikrai sunku.”
Žinomas uostamiesčio kolekcininkas Edmundas Kolakauskas, būdamas Lietuvos dailininkų sąjungos garbės nariu, sako puikiai žinąs, kaip sunkiai gyvena mūsų meno žmonės. „Jie labai sunkiai verčiasi. Iš ko jie gyvena, sunku įsivaizduoti. Gerai, jei kas nors vieną kitą paveikslą nuperka… Dideliame sąjungos sąraše – didžioji dalis iš meno negyvena, dirba ir kitus darbus”, – kalbėjo kolekcininkas.
Štai Rytis Martinionis mokytojauja Eduardo Balsio menų gimnazijoje, o vasaros atostogų metu piešia poilsiautojų šaržus Palangoje.
„Aš ir sakau – turi žmogus daugiau nei 40 metų, o vis dar kaip elgeta gatvėje sėdi. Bet kad kitaip neišeina. Kokia ta prekyba paveikslais… Iš to nepragyvensi. Kiti menininkai pasakytų tą patį”, – sako R. Martinionis.
Dailininko nuomone, rinka yra persotinta menu. „Autorių yra labai daug”, – tvirtina jis.
Sostinės menininkams, R. Martinionio požiūriu, sekasi geriau. „Neveltui sakoma, kad Lietuva – tai Vilnius”, – mano menininkas.
R. Martinionis nesutinka, kad profesionalūs dailininkai savo kūrybą įvertina per brangiai, todėl ji pasidaranti neįkandama eiliniam piliečiui. „Mano galva, dabar kūryba, vienetiniai darbai, yra kaip tik nebrangūs. Aišku, galima būtų stipriai numušti kainą, bet tada kūrinys nuvertėja.”
Retos šventės
Pedagoginį darbą dirba ir Danas Andriulionis. Dėl tos pačios priežasties – nors pedagogo atlyginimas taip pat nedidelis, be šių papildomų pinigų gali tekti badauti.
„Kita vertus, man įdomu mokyti jaunąją kartą, „neužsiciklini” savo dirbtuvėse”, – svarsto tapytojas.
Anot D. Andriulinio, dailininkai norėtų savo darbus pardavinėti dar brangiau, bet suvokia, kad tuomet rasti pirkėją bus dar sunkiau. „Gali panorėti už paveikslą 10-15 tūkst. Lt, bet kas iš to, – sako menininkas, šiemet jau pardavęs du paveikslus. – Tai būtų kvaila. Šiuo metu mano dirbtuvėse yra darbų ir už 400, ir už 5 000 Lt. Kartais ateina šventė, kai paveikslą nuperka. Bet tos šventės labai jau retos…”
D. Andriulionis pridūrė, kad pastaruoju metu jo poreikiai tapo minimalūs – kuria, nes jam patinka, ir dėl pinigų galvos per daug sau nesuka. „Nežinau, kas man pasidarė, bet aš šventai nebesieju kūrybos ir pinigų.”
Pamišęs dėl meno
Jei būtų daugiau tokių žmonių kaip E. Kolakauskas, dailininkai juokauja, kad jie gyventų it inkstai taukuose. Tačiau tokių kolekcininkų Lietuvoje maža. „O gal ir daugiau jų yra, bet ne visi skelbiasi”, – sako E. Kolakauskas, garsėjantis didele profesionalaus meno kūrinių kolekcija.
E. Kolakauskas prisipažįsta, kad jį dėl šios aistros vadina pamišėliu. Kolekcininkas neneigia, kad pamatęs patinkantį paveikslą negali jam atsispirti – žūtbūt nori jį įsigyti. „Tai neprognozuojama. Užeina ūpas – ir jau neši pinigus. Ir tai darau su didžiausiu malonumu”, – tvirtina kolekcininkas.
E. Kolakauskas apgailestauja, kad Klaipėdoje maža inteligentijos. Parodose sako matąs vis tuos pačius veidus, jau netgi sveikinasi, nors ir nepažįsta. „Deja, tų žmonių daugėja labai nežymiai. Tai jau ne menininkų problema, kad žmonės nesidomi menu, kad yra nemažai sakančiųjų: „Čia tai teplionės, aš irgi taip galėčiau”.
Klaipėdos galerijos direktorė Violeta Jusionienė įsitikinusi, kad būtina skirti daugiau dėmesio jaunosios kartos meniniam ugdymui. „Reikia nuo mažų dienų ugdyti pagarbą menui ir supratimą, nes bijau, kad užaugs karta, kuri iš viso nieko nesupras”, – teigia V. Jusionienė. Ženklų, kad taip gali atsitikti, V. Jusionienė sako jau pastebinti.
Neišnaudoja galimybių
Teigiama, kad ir patys menininkai neišnaudoja visų galimybių, kad parduotų savo kūrybą.
Pavyzdžiui, kitose Europos šalys populiaru menu prekiauti interneto parduotuvėse, o Lietuvoje pastebimos tik šios meno verslo rūšies užuomazgos.
Vienu tokiu sėkmingu projektu vadinama internetinė parduotuvė www.ona. com, pradėjusi veikti praėjusių metų spalį. Šios svetainės įkūrėjai prekiauja įvairiais Lietuvos menininkų kūriniais ir sako, kad tai daryti sekasi visai neblogai. „Pagrindiniai mūsų pirkėjai – užsieniečiai. Į kitas šalis iškeliauja 70 proc. parduodamų meno kūrinių. Bet džiaugiamės, kad domisi ir lietuviai. Tiesa, lietuviai perka pigesnius darbus”, – pasakojo bendrasavininkė Vaida Ulvydienė.
Beje, internetinėje parduotuvėje galima įsigyti palangiškių dailininkų darbų, tačiau klaipėdiečių menininkų kūrybos čia nerasite. Klaipėdos menininkai kaip ir visi kiti gali siūlyti savo kūrybą svetainės įkūrėjams, tačiau kažkodėl iniciatyvos nerodo.
Giedrė Petkevičiūtė
„Vakarų ekspresas”