Pensininkų mylėtoja ministrė Vilija vėl susidūrė su skirtingais interesais. Šių metų sausio 10 ir 13 d. Seime įregistruotas Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio ir Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 4 straipsnių ir įstatymo priedėlio pakeitimo projektas, bei kiti su šiuo projektu susiję dokumentai.
Juose siūloma sieti valstybės tarnautojų atlyginimo apskaičiavimą su baziniu dydžiu (BMA). Esminė šių projektų paskirtis – atsieti valstybės tarnautojų atlyginimų apskaičiavimą nuo minimalios mėnesinės algos (MMA).
Priminsime, kad MMA diferencijavimą sukritikavo ne tik profesinės sąjungos, bet ir Seimo teisininkai, vertindami kiek anksčiau Seimo nario Algirdo Syso pateiktą įstatymo projektą, todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerija surado naują būdą skaičiuoti atlyginimus valstybės tarnautojams taikant BMA. BMA, kaip iš esmės naują kategoriją įtvirtinus įstatymuose, atsiranda galimybė diferencijuoti MMA tik šiuo atveju suteikus jam kitą pavadinimą. Tačiau esminis skirtumas tarp MMA ir BMA reguliavimo yra tas, kad MMA nustatomas (siūlomas) Trišalėje taryboje, o siūlyti BMA dydžius kasmet paliekama Seimui (kitaip tariant, politinei valiai) neatsižvelgiant į socialinius partnerius.
Valdžiai palankia politine konjunktūra suskubo pasinaudoti ministrė Blinkevičiūtė. Savo aiškinamajame rašte prie pateikto Seimui projekto ji rašo: „Darbo kodekso 187 straipsnis iš esmės leidžia, didinant MMA, jos dydį diferencijuoti, t.y. atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir MMA dydžius. Tačiau svarstant MMA didinimo klausimus, susiduriama su suinteresuotų grupių spaudimu didinti ir valstybės tarnautojų, politikų, teisėjų bei valstybės pareigūnų MMA dydį arba sulyginti ji su kitų darbuotojų MMA dydžiu”.
Ponia ministrė, pamindama Vyriausybės deklaruojamą socialinės partnerystės principą, tokiais epitetais apdovanojo ir profesines sąjungas, siekiančias apginti viešąjį valstybės tarnautojų interesą. Suprantama, kad atstovaudamos valstybės tarnautojams profesinės sąjungos savo argumentus grindžia ekonominėmis-socialinėmis bei teisinėmis kategorijomis, deja, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovė šito nesupranta, arba nenori suprasti.
Kitas, itin svarbus aspektas dėl MMA (BMA) didinimo yra tas, kad didinant MMA taip vadinamajam viešajam sektoriui visa finansinė našta tenka darbdaviams (verslininkams), o didinant MMA (BMA) valstybės tarnautojams tokia našta tenka taip pat darbdaviams, tik šiuo atveju konkrečiai valdžiai. Gal šitaip ministrė Vilija prisiminė savo beviltiškai pasenusį rinkimų šūkį: „gyvenu ir dirbu, kad padėčiau žmonėms”?
Ministrės Blinkevičiūtės siūlomas teisinis reguliavimas taptų labai patogiu būdu neapibrėžtam laikotarpiui užtikrinti, kad MMA (t.y. BMA) nedidėtų, nes Valstybės tarnautojams atstovaujančios profesinės sąjungos neturi tokio socialinės partnerystės lygio, kokį turi tradicinės profesinės sąjungos. Kitaip tariant, valstybės tarnautojai iki šiol nėra atstovaujami nacionaliniu lygiu. Ko gero, neužmirštama ir galimybė supriešinti tradicinius profesinių sąjungų centrus, išsikovojusius galimybę atstovauti savo interesams Trišalėje taryboje, su valstybės tarnautojų profesinėmis sąjungomis, nesuteikiant pastarosioms įstatyminių garantijų savo narių teisėms ginti.
Susiklosčius tokiai situacijai tampa ypač svarbus profesinių sąjungų solidarumo ir bendro veikimo klausimas. Kalbama ir apie tai, ar valstybės tarnautojai taps dar viena ministrės Blinkevičiūtės socialinės avantiūros auka, t.y. ar pasikartos Lietuvos pensininkų situacija, ar vis dėlto žengsime žingsnį europinės socialinės partnerystės link. Akivaizdu, kad profesinės sąjungos, kalbėdamos apie dydžius, kurie mažesni nei MMA, padarys „meškos paslaugą” pačios sau kartu sąmoningai ar ne pritardamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomiems įstatymo projektams.
Manome, kad Vyriausybė, ieškodama taupymo galimybių, pamynė viešąjį visuomenės interesą ir nesugebėjo padaryti reikiamų išvadų iš savo pačios praeities klaidų. Ministrės Vilijos politinio trumparegiškumo sindromas šiuo atveju daugiau nei chrestomatinis. Lieka tikėtis tik didesnio visuomenės atsparumo valdžios avantiūroms, žiniasklaidos dėmesio ir piliečių pritarimo valstybės tarnautojų problemoms
Jūrius Bruklys