Jau turbūt visi išmokome nuolat kartojamą teiginį, kad net ir labai demokratiškoje valstybėje valdžia nebūna geresnė už ją išrinkusią visuomenę. O jei valstybėje net ir visuomenės nėra, jei piliečiai vengia patys tvarkyti savo asmeninį ir visos valstybės gyvenimą, o tik žvalgosi, ant kieno gudrios galvos ar plačių pečių numesti tą rūpestėlį, nieko nuostabaus, kad atsitinka taip, kaip Lietuvoje.
Čia ir po penkiolikos nepriklausomybės metų valdžios plūgą tebetraukia senieji arkliai, kuriuos į jį kažkada įkinkė ne lietuvių tautos valia, o kieta Maskvos ranka. Tad ko stebėtis, kad pas mus viskas – kaip buvusioje „zonoje”. Mat, net ir naujoje dirvoje senieji arkliai verčia vagą į jiems įprastą pusę.
Štai ir tikėk po to žmogus liaudies išmintim, jog senas arklys vagos negadina. Dar ir kaip gadina! Negana, kad ji kreiva, bet ir auga joje nei šis nei tas: nei Lietuva, nei Rusijos interesų zona, nei ES užkaboris. Kad ir ką į tą vagą besėtume – daugiapartinę sistemą, valstybinę lietuvių kalbą, Eurovizijos konkursus, NATO apsaugos skėtį – pjaunam vis tą patį derlių: rusiškas dujas, rusišką naftą (tuoj ir rusišką elektrą…), rusišką naikintuvą lietuviškoje pievoje, nenunešiojamą rusiškos vatinukės pamušalą po bambos neužklojančiomis anglakalbės kultūros drapanėlėmis.
Dar ilgai būtų galima miklinti liežuvį, vardijant neskanias atrūgas, kylančias sumaišius vodką su viskiu. Bet tai jau bus tas pats per tą patį. O skaitytojai pageidauja, kad jiems būtų nurodoma, kas kaltas ir ką daryti, nors vėlgi pro šitokius reikalavimus kyšo rusų (o ne anglų ar prancūzų) revoliucijos ideologų Gerceno ir Černyševskio galvos…
Atsakymą į pirmąjį klausimą, manau, po tiekos repeticijų, skambiu choru sugebėtų išgiedoti ir pensininkai, ir net pradinukai: kalta aplinka! Tik aplinka, o ne vien AMB, ne Paksas, ne Abonentas, ne savo pačių susikurtuose teisiniuose labirintuose pasiklydusios teisėsauga su teisėtvarka. Kalta aplinka, t.y. žmonės, kurie užuot skaitę, mąstę, kėlę savo pilietinę ir politinę kultūrą, auginę naują patriotų kartą, plempia alų, spokso į televizorių, žudosi ar augina dideles ausis, kad ant jų makaronus galėtų kabinti žodžiais, o ne darbais Lietuvą dabinančios parlamentinės partijos, jų ideologai ir valdžią okupavę pinigų maišai.
Nerasime politologo, kuris nebūtų pranešęs tautai, jog tradicinės partijos šiandien tupi gilioj ideologinėj duobėj ir pergyvena baisią politinio tapatumo krizę. Net ir be politologinės lupos matyti, kad vos tik atsidūrusios Seime partijos supanašėja: vienodai greit užmiršta savo pažadus rinkėjams, vienodai pešasi dėl postų savo bendrapartiečiams, dėl pelningų užsakymų rėmėjams, sutartinai vilioja iš mokesčių mokėtojų didesnį atlygį už savo neva darbą, ir tik nutūpusios ant atsarginių suolelio prisimena sąžinę, moralę ir rinkėjų (=tautos) interesus.
Tad ką daryti? Gerai būtų, kad partijos, nepadariusios žadėtų namų darbų, valdžioje neužsibūtų ir dažniau pasėdėtų ant atsarginių suolelio. Reikia mechanizmo, kuris priverstų partijas konkuruoti ne lėšomis, o idėjomis. Reikia, kad senosioms partijoms nuolat į pakaušį kvėpuotų naujos, naujas idėjas keliančios partijos. Gal tai paskatintų tradicines partijas ne tik išpažinti klaidas, bet ir taisyti jas.
Nuo „tradicinių” partijų žmonės nusisuka, o naujų jie nemato ir negirdi, nes aikščių tribūnų laikai jau praėjo. Nori būti matomas ir girdimas – mokėk! O iš kur imti pinigų naujoms partijoms, kurioms simpatizuoja tie visuomenės sluoksniai, kurių pagrindinis požymis – menkos pajamos ir moraliniai kriterijai, neleidžiantys parsiduoti tamsioms finansinėms grupuotėms? Beje, tie, kurie dabar valdžioje, nuo ryto iki vakaro aiškina mums, jog pigi prekė – nekokybiška prekė, tačiau partijas, kurios lieka už parlamento sienų ir negauna jokio finansavimo, kritikuoja už „nekokybiškumą”. Kur logika?
Jei parlamentinėms partijoms tikrai rūpėtų visuomenės pilietinio aktyvumo ir sąmoningumo ugdymas, jos per galvą verstųsi, kad įtikintų biudžeto prievaizdus ir visuomenės nestabilumą provokuojančius „veikėjus”, jog būtina suteikti lygias galimybes ne tik politikos senbuviams, bet ir naujokams. Ne valstybės biudžetas turi nulemti partijų darbo kokybę, jų gebėjimą propaguoti savo idėjas, o piliečių pasirinkimas. Bet kad piliečiai turėtų pasirinkimo pilnatvę, valstybė savo ruožtu turėtų suteikti jiems tokią galimybę, protingai finansuodama visų oficialiai pripažintų partijų veiklą. „Protingai” – ne marindama badu, bet ir nelepindama komandiruotėmis į Taitį ar Floridą… Galbūt tektų peržiūrėti partijų registravimo taisykles, aukščiau kilstelėti kokybinių reikalavimų kartelę. Bet tai geriau, nei nieko nedaryti, nes tai gali atvesti į visišką užpelkėjimą arba į revoliucinę situaciją.
Jūratė Laučiūtė