Radijo stoties ,,Vox Maris” programų direktorius ir ,,Balticum TV” laidos ,,Kasdieniai rūpesčiai” vedėjas Romandas Žiubrys neįsivaizduoja savo gyvenimo be automobilio. Jo šeimoje vairuoti įprasta. ,,Mano senelis teisių gal ir neturėjo, tėtis turėjo, mama neturėjo, bet labai norėjo važiuoti ir važiuodavo be teisių. Mano žmona, brolis ir jo šeima taip pat vairuoja. Visi mes ratuoti”, – teigė R.Žiubrys.
Gali vairuoti sunkvežimį
– Kiek automobilių turėjote per visą savo vairavimo praktiką?
– Mokykloje mokėmės važiuoti sunkvežimiu, vadinamuoju „gaziku”. Dabar turiu B ir C vairavimo kategorijų teises. Galiu būti sunkvežimio vairuotojas. Pirmoji mašina, kurią turėjau ir prižiūrėjau, buvo tėčio atiduotas moskvičius. Aš ją tris dienas tvarkydavau ir vieną važiuodavau. Tikrai asmeninis mano automobilis buvo ,,Ford Fiesta”. Studijų laikais ja važinėjau į paskaitas. Paskui turėjau ,,Volks-wagen Golf”, o po to nė pats nežinau kodėl nusipirkau ,,Renault 25″. Ja važinėjau ketverius metus, kol mašina paseno ir tik tada nusipirkau ,,Audi 80″. Dabartinė mano mašina – „Škoda Octavia”, kuri nereikalauja didelės priežiūros. Tai jau penktas mano automobilis.
– Kokiais kriterijais vadovaudamasis renkatės naują automobilį?
– Visas pirmąsias mašinas rinkausi spontaniškai. Visiškai nesigilinau į techninius duomenis. Atkreipdavau dėmesį tik į kuro rūšį, kad važinėčiau kuo pigiau. Po įgytos patirties išaugo poreikis mašinos komfortui, patikimumui ir saugumui. Man svarbu, kad mašinoje būtų gera garso aparatūra, oro pagalvės. Važinėju daug, nes gyvenu Kretingoje. Kiekvieną dieną, kol nuvažiuoju į darbą, įveikiu 50 kilometrų. Vien todėl vertinu komfortą.
Svarbu spalva
– Romandai, panašu, kad ankstesniuose jūsų automobiliuose vyravęs tamsių spalvų koloritas pakito kartu su Lietuvoje įsivyravusiu šaltuoju metų laikotarpiu. Gal atėjusi žiema nulėmė ir dabartinės jūsų „Škodos” sidabrinės spalvos pasirinkimą?
– Ne žiema, o vasara. Tai dar viena karti patirtis iš vasaros. Kadangi Lietuvoje jos pakankamai karštos, o visos mano turėtos mašinos buvo tamsios spalvos, prieš rinkdamasis dabartinį automobilį pagalvojau, kad reikėtų tokio, kurio saulė taip greitai neį-šildytų. Tai vienas tų kriterijų, kuris buvo svarbus renkantis automobilį ir mano žmonai. Ir jos mašina panašios spalvos kaip mano.
– Kokį automobilį vairuoja jūsų antroji pusė?
– Ji važinėja dvigubai didesne mašina nei aš. Tik jos mašina iš tiesų moteriška – ,,Chrysler Town & Country”. Tai didžiulė mašina, kurioje telpa visa šeima, giminės ir artimieji. Joje galima vežti daugybę daiktų, ja patogu keliauti.
Nubaudė tik kartą
– Kokių staigmenų yra pateikęs automobilis?
– Taip jau susiklostė aplinkybės, kad tenka keltis anksti rytą ir važiuoti į darbą. Tokiu laiku daugelis dar miega, todėl pagalbos neprisišauksi. Kelis kartus yra buvę taip, kad neužvedžiau automobilio. Teko skambinti uošviui ir prašyti, kad pavežtų iki darbo. Klaipėda išsiskiria savo orais: dieną lyg ir atlydys, o naktį pašąla. Tad nieko nuostabaus, kad paskui mašina „nebeužsiveda”.
– Ar dažnai tenka pabendrauti su kelių patruliais?
– Pasišnekučiuojame (Romandas šypsodamasis tyli, – K.K.). Vyriškai pasišnekame. Viskas gerai. Stengiuosi nepažeidinėti Kelių eismo taisyklių. Per visą savo vairavimo praktiką tik vieną kartą esu gavęs baudos taškų. Važiuodamas užsišnekėjau su žmona ir viršijau leistiną greitį. Su policininkais nesiginčijau. Jie nubaudė mane taip, kaip ir turėjo. Gal tik už tai, kad buvau nuoširdus, baudos skyrė kiek mažiau, nei priklausė. Stengiuosi nepiktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Susiplanuoju laiką tinkamai ir nelakstau.
Nekantrūs kauniečiai
– Ar atsimenate, kada paskutinį kartą važiavote autobusu?
– Visuomeniniu transportu važiavau labai seniai. Gal prieš dvejus metus. Ant dviračio sėdu tik vasarą, kada išsiruošiame su šeimyna į Palangą pasivažinėti pajūriu. Mėgstu buriuoti. Plateliuose turime sportinę jachtą, bet vis pritrūksta laiko iškelti bures ir paplaukioti. Jau kokias dvi vasaras neburiavau, bet žadu tą pomėgį atgaivinti.
– Gal galėtumėte palyginti kretingiškių ir klaipėdiečių vairavimą?
– Kretingoje vairuotojai labiau atsipalaidavę: jie niekur neskuba, yra draugiški. Klaipėdiečių pavadinti ekstremalais taip pat negalėčiau. Tik Kaune man labai užkliuvo tai, kad, bandydamas išsukti iš vieno prekybos centro, buvau ,,apipypintas”. Laukiau praleidinėdamas mašinas pagrindine gatve, o tos, kurios buvo man iš paskos, lipo ant šaligatvių, lenkė mane ir pypino, rodė visokius ženklus.
– Ar dažnai papuolate į spūstis keliuose?
– Klaipėdoje prieš sėsdamas į automobilį visada pasirenku maršrutą. Yra vietų, kuriose daug automobilių, ten nuolatinės spūstys. Į piko valandas aš nepatenku. Į darbą važiuoju labai anksti. Tada mašinų dar nebūna, o kai grįžtu po šešių, automobilių irgi nebebūna tiek daug.
Paskolintų automobilį
– Ar galėtumėte atsipalaiduoti sėdėdamas šalia vairuojančios moters?
– Jei vairuotoja gera, kodėl gi ne? Juk vairavimas nepriklauso nuo lyties. Pažįstu moterų, kurios vairuoja labai gerai. Yra tokių moterų vairuotojų, kurių mašinoje galėčiau miegoti. Galėčiau snausti ir visiškai nesirūpinti, ar ji įvažiuos į griovį, ar ne. Savo žmonos mašinoje, kurios variklio darbinis tūris – 3,3 litro, jaučiuosi saugiai.
– Jei kas paprašytų paskolinti automobilį, ar sutiktumėte?
– Nesureikšminu materialių dalykų. Automobilis visų pirma yra daiktas, turintis tarnauti žmonėms. Jeigu kažkam reikia važiuoti, mielai paskolinu savo mašiną. Man jos negaila. Mano automobiliu gali važiuoti kas tiktai nori. Jis techniškai tvarkingas, todėl tikrai neapvils. O jei žmogus suklys, nieko bloga neatsitiks. Klysti yra žmogiška. Mano mašina apdrausta. Draudimas garantuoja saugų mano gyvenimą.
– Dėkoju už pašnekesį.
Kristina Kanišauskaitė