Tikrai – ką vis dėlto švenčiam Sausio 13-ąją?
Seimo pirmininkas atsako „labai paprastai”: tąsyk atkovotą laisvę. O kas ji yra, mes privalą atsakyti patys.
Tai aš ir klausiu savęs, kas gi ji, ta mūsų laisvė? Ne mano, o mūsų, jei mes dar tauta.
Laisvė išsivaikščioti į visus pasaulio kraštus, kur geriau moka? Laisvė negrįžti su savo ten uždirbtais pinigais, nes nei jų, nei mūsų, juos ten užsidirbusiųjų, Lietuvai nereikia, reikia tik „didelių investicijų”? Laisvė keletą metų gauti „išmokas” už atsisakymą įdirbti tūkstantį metų mus maitinusią žemę? Bet kuria kaina krautis pirmąjį milijoną, nes be milijono „tavęs tiesiog nėra”? Būti elito komanduojančiojo blokuojamuoju, nes tu galvoji kitaip, negu jis?
Ne? Tai kodėl liko beveik be atgarsio valstybės prezidento skausmingas kreipimasis, o arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalba iškilmingame posėdyje, išskleidusi visą šiandieninės Lietuvos problemų panoramą, išvis nutylėta?
Svarbiausia iškilmių mintimi pristatytas europarlamentaro Vytauto Landsbergio klausimas, ar, siekiant teisingumo Sausio 13-osios byloje, nesukūrus nacionalinio teisinių ir diplomatinių veiksmų plano, kuriuo remdamasi Lietuva galėtų „drąsiai ir ryžtingai” pareikalauti Sausio 13-osios naktį nusikaltusiųjų atsakomybės bei kompensacijų tąnakt žuvusiųjų ar nukentėjusiųjų šeimoms.
Labai gražūs pasiūlymai, ypač žinant, kad netgi Vakarų valstybės nebendradarbiauja su Lietuva Rusijoje besislapstančių nusikaltėlių išdavimo klausimais, o kompensacijos už nusikaltimus Sausio 13-ąją ir kitomis 1991-ųjų dienomis Rusijos bus skandinamos kompensacijų už visus per okupacinės kariuomenės nuo 1939 metų padarytus nusikaltimus tyloje. Taip, Seimas turėtų nemiegoti, bet ar piniginės kompensacijos – Laisvės gynėjų paminėjimo esmė?
Deja, įspūdis būtent toks. Jeigu per kovotojų susitikimą prie laužų Nepriklausomybės aikštėje nebūtų parodyti žuvusiųjų portretai, juos prasmingai susiejant su laužų ugnimis, niekaip negalima būtų atsikratyti minties, kad šių dienų politinių žaidynių dalyviai nuo mūsų nutolina pačius žuvusiuosius. Jau vyrauja nuostata, tarsi taip ir turėję būti: kiekviena kova reikalauja aukų! Tačiau ten juk nutraukti gyvenimai! Ne šiaip nutrūkę, o nutraukti. „Daktare, ar aš gyvensiu”, klausė gęstanti Asanavičiūtė. Niekas nenorėjo mirti ir tada. O mirė! Ir mirė taip, kad rusų kareivis, kuriam karas dar nebuvo pinigų pasiėmimo būdas, kaip šiandien yra Čečėnijoje, suklupęs prie tanko vikšrų dejavo: „Ja bolše tak ne mogu! (Aš daugiau taip negaliu!)”.
Dabar visuose informacinių agentūrų pranešimuose kartojama: kareiviams pavyko užimti televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, bet jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinio parlamento.
Ne neišdrįso, o nebeišdrįso.
Iš įtūžio sužvėrėję, jie neberado savy jėgų tą siaubo puotą tęsti, kai pamatė, į ką ji virto, – laukė „įsakymo iš viršaus”, bet ir „viršus” buvo pritrėkštas. Tą naktį tankų sumaitoti, kulkų negyvai pakirsti ar sužaloti žmonės nulaužė okupacinės kariuomenės „kovinę dvasią” ir pasėjo abejonių, kas bus, jei teks eiti per parlamento gynėjų kūnus.
Parlamento „gyvybės žiedas” buvo jiems dar neregėta užtvara, tačiau kokia ji – parodė bokšto gynėjai, ir visų pirma – ten žuvusieji. Jie yra mūsų Nepriklausomybės gynėjai. Jie yra ilgo ir – reikia pripažinti – valdžias ne kažin kaip charakterizuojančio karo su okupantais viršukalnė, trečioji tikrai garbinga (šalia 1941 metų sukilimo, 1944-1953 metų partizaninio karo ir 1988-1991 metų dainuojančios revoliucijos) tautos karo viršukalnė. Jie yra mūsų tikrieji herojai. Po jų okupantai nebeišdrįso pulti parlamento.
Atsiminkime tai. Melas, kad ir nedidelis, yra nelaisvė. Laisvė visų pirma reikalauja tiesos. Sausio 13-ąją mes pagerbiam kovotojus. Karius, ginkluotus tik ištikimybe Tėvynei.
Romualdas OZOLAS