Elektrėnuose baigiama montuoti senų padangų utilizavimo įmonė sulaukė mokslininkų reveransų
Lygiai prieš metus Elektrėnų priemiestyje įsikūrusi bendrovė „Ekoela” viešai pažadėjo išgydyti vieną piktžaizdę, bjaurojančią Lietuvos autoverslo veidą. Žadėjo sumontuoti unikalią sudėvėtų padangų perdirbimo liniją, kuri aplinkai pavojingas plieno ir gumos šiukšles paverstų žaliava, tinkama naujų chemijos pramonės produktų gamybai.
2005-ųjų pabaigoje turėjusi prasidėti išganingoji metamorfozė neprasidėjo. Tačiau skirtingai nei kitais panašiais atvejais, plakti „Ekoelos” nekyla ranka. Didžiąją šio laiko dalį bendrovė stengėsi išsklaidyti abejones dėl pasirinktos technologijos „draugiškumo” aplinkai ir užkirsti kelią bet kokiems galimiems incidentams pradėjus realią veiklą.
28 000 tonų problema
Skirtingų šaltinių duomenimis, kasmet į Lietuvą importuojama maždaug 12-15 tūkst. tonų padangų. Panašus kiekis iki plieno kordų nudėvėtų arba sugadintų padangų tampa kaprizinga atlieka, kuri natūralioje aplinkoje praktiškai neyra, o naikinama tradiciniais būdais sukelia naujų problemų laviną.
Nors Lietuvoje ketinimus tvarkyti tokio pobūdžio atliekas yra pareiškusios bene 140 įmonių, saujelė aplinkosaugininkų leidimus gavusių ir iš tiesų dirbančių firmų viso labo tik surenka seną automobilių apavą ir jį sandėliuoja. Oficialiomis žiniomis, šiuo metu įvairiose saugyklose sukaupta per 28 000 tonų senų padangų.
Aplinkosaugininkai atkreipia dėmesį, kad didelės padangų sankaupos kelia gaisro pavojų. Antai skandalingojo 2002-ųjų vidurvasario gaisro metu bendrovei „Egapris” priklausančiame padangų sąvartyne Trakuose „nuo žaibo” supleškėjo maždaug 4000 tonų padangų, o dvi paras rūkusi padangų stirta gamtai padarė žalos už bene 25 mln. litų. Neatsitiktinai Širvintų rajono valdžia, puoselėjanti viltis šį kraštą paversti apie sodybas galvojančių miestiečių traukos centru, vienu didžiausių galvos skausmų laiko senų padangų saugojimo aikšteles. Kol neveikia efektyvi šių atliekų utilizavimo sistema, naujų „žaibo iškrovų” tikimybė ir čia yra labai didelė.
Beje, specialistai tikina, kad bandymas laidoti senas padangas sąvartynuose taip pat yra visiškai netinkamas problemos sprendimo būdas. Jas užkasus po žeme sudaromos sąlygos veistis graužikams ir mašalams, o natūrali biologinė gumos degradacija užtrunka kelis šimtus metų.
Trys alternatyvos
Lietuvos chemijos instituto mokslininkai, nagrinėję senų padangų perdirbimo problemas, pastebi, kad šiuo metu žinomi trys utilizavimo būdai: fizikiniai, fiziko-cheminiai ir mikrobiologiniai.
Pirmasis būdas iš esmės yra mechaninis senų padangų smulkinimas, atskiriant plieninį karkasą nuo gumos. Pastaroji malama į įvairaus rūpumo miltus ar drožles, o po to naudojama kaip asfalto priedas, lauko sporto aikštelių dangos komponentas ar pan. Būtent tokią technologiją jau naudoja Šiauliuose veikianti bendrovė „Metaloidas”, žadanti per metus perdirbti iki 6 tūkst. tonų padangų.
Mikrobiologinio apdorojimo principas – susmulkintos padangos „sumaitinamos” mikroorganizmams, kurie gyvuoja naudodami sierą. Šią medžiagą pašalinus iš padangos, gaunama žaliava, tinkama naujos gumos gamybai.
Fiziko-cheminis apdirbimas susijęs su fizine ir chemine gaminio destrukcija – padangos struktūros ir cheminės sudėties pakeitimu sukuriant naujus junginius. Tarp šiuo metu dažniausiai naudojamų pastarosios grupės padangų perdirbimo metodų yra jų deginimas bei vadinamoji pirolizė. Tačiau deginti padangas galima tik itin stambiose jėgainėse, sukūrus specialias degimo sąlygas. Todėl ekonomiškai tai daryti naudinga tik tuo atveju, jei per metus galima sukūrenti apie 50 000 tonų padangų.
Beje, Lietuvoje dar 2001-aisiais bandyta deginti padangas Akmenės cemento gamykloje. Eksperimentas buvo atliktas klinkerio deginimo sukamojoje krosnyje, pakeitus dalį įprastinio mazuto susmulkintomis padangomis. Aplinkos tyrimas šio eksperimento metu parodė, kad rezultatai ekologiniu požiūriu yra patenkinami ir į aplinką išmetamų nuodingų teršalų padidėjimas gana nežymus.
Kur kas pažangesniu chemikai vadina pirolizės būdą. T.y. senų padangų kaitinimą beorėje kameroje, kurio metu guma skyla į kelias vertingų angliavandenilių, degių dujų ir kietųjų liekanų grupes. Visi šie produktai yra paklausūs ir lengvai realizuojami kitose pramonės šakose.
Baltarusiškas išradimas
Nors pastarąją senų padangų utilizavimo technologiją mokslininkai vadina pažangia ir nekenksminga aplinkai, visos ligšiolinės iniciatyvos jas įdiegti Lietuvoje atsimušė į panišką gamtos užteršimo baimę bei įvairias biurokratines kliūtis. Antai Kaišiadoryse dar 2000-aisiais bendrovė „Klijai” planavo padangas apdoroti pirolizės būdu, tačiau šio miesto taryba projektą sužlugdė bijodama „ekologinės katastrofos”.
Analogiškų įtarimų lavina užgriuvo ir Elektrėnuose reziduojančią bendrovę „Ekoela”, kuri prieš maždaug pusantrų metų užsimojo padangas perdirbti naudodama dar modernesnę, termolizės, technologiją. Jos principas – padangų kaitinimas vandens garų terpėje. Maždaug 300-500 laipsnių vandens garų kameroje, veikiant 1 – 1,2 atmosferų slėgiui, per keletą valandų padangų guma skyla į lakiuosius angliavandenilius (tiksliau, technines dujas ir mazutą) ir kietuosius angliavandenilius (techninę anglį ir metalų oksidus). Dujų ir mazuto mišinys patenka į separavimo-kondensavimo sistemą, kuri leidžia dujas naudoti garo gamybai.
Beje, specialistų teigimu, šios reakcijos metu gautas mazutas yra itin geros kokybės, todėl gali būti naudojamas ne tik katilinėse, bet ir laivuose. Tas pats pasakytina ir apie gaunamą techninę anglį ir metalą. Pastarasis vertingas tiek pat, kiek bent kuri plieno žaliava. Techninė anglis naudojama gumos gamybai arba, papildomai ją apdorojus ir pavertus aktyvuotąja anglimi, – vandens valymo nuo naftos teršalų filtrų gamybai.
Lietuvos chemijos instituto ekspertų dr. Romo Ragausko ir dr. Tomo Vengrio pateiktoje „Ekoelos” planuojamo naudotų padangų utilizavimo poveikio aplinkai vertinimo studijoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad beveik visas perdirbimo ciklas yra uždaras ir naudoja sąlyginai nedaug energijos. Numatomam metiniam 12 000 tonų padangų perdirbimui turėtų pakakti 600 tonų gamtinių dujų arba vienai tonai naujų cheminių produktų – 70 kub. metrų dujų. Skaičiuojant gamybai reikiamo vandens sąnaudas prognozuojama, kad vienos tonos minėtų antrinių žaliavų gamybai reikės išleisti apie 30 litų. Pardavus gautą metalo laužą, techninę anglį ir mazutą, galima tikėtis nemažo pelno.
Kas verčia abejoti visais šiais mokslininkų teiginiais, ekspertizių rezultatais ir prognozėmis? Galima spėti, kad didžiausią nepasitikėjimo virusą lemia faktas, jog šią technologiją sukūrė ir užpatentavo Baltarusijos mokslininkai. Atseit ko galima tikėtis iš paskutine Europos diktatūra tituluojamos šalies akademikų. Minėti Lietuvos chemijos instituto ekspertai pripažįsta, jog termolizės procesas iš esmės yra naujas, aprašyti tik laboratorinių bei eksperimentinių gamybinių sąlygų procesai, todėl daugeliu atvejų pasikliauti tenka tik pačių autorių pateikiamais duomenimis. Kita vertus, termolizės produktai buvo analizuojami ne tik Baltarusijos, bet ir Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Čekijos bei Lietuvos laboratorijose. Čia dirbusių mokslininkų tyrimų rezultatai iš esmės sutapo, todėl pagrindo nepasitikėti jų išvadomis nėra.
Beje, pirmoji termolizės linija, kurią sukonstravo ir išbandė Baltarusijos mokslininkai, vėliau buvo parduota į Ukrainą, kur lig šiol sėkmingai dirba.
Startas – pavasarį
„Ekoelos” direktorius Audrius Sabaliauskas, lydėdamas po baigiamos montuoti termolizės kameras, pripažino, kad „tilpti” į veiklos pradžioje sudarytą darbo grafiką sutrukdė kai kuriuose spaudos leidiniuose pasirodžiusi dezinformacija apie Elektrėnuose tiksinčią „nuodų bombą” – „baltarusišką monstrą”, kuris „degins padangas” ir „nuodys aplinką”.
Jis pripažino, kad beatodairiškas puolimas gerokai šokiravo, nes sukompromituoti termolizės idėją bandę žmonės net nebandė įsigilinti į šios technologijos esmę, o kai kuriais atvejais tiesiog begėdiškai melavo.
„Pasėjus abejones mūsų veikla, dirbti iš tiesų tapo gerokai sunkiau, o tvarkyti visus procesus reglamentuojančią dokumentaciją teko ilgiau. Galima spėti, kad kai kurie pareigūnai ir valdininkai pabūgo kaltinimų „bendrininkavimu” statant neaiškų objektą, todėl kai kurie darbai gerokai užtruko. Kita vertus, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Mes buvome tarsi po didinamuoju stiklu, todėl viską atlikome preciziškai tiksliai. Dar daugiau: derindami liniją patys kai kuriuos mechanizmus bei agregatus pakeitėme modernesniais ir saugesniais. Kai kuriuos dalykus dar ketiname patobulinti”, – pasakojo A.Sabaliauskas.
Klausiamas, ar Elektrėnų pašonėje dirbsianti padangų perdirbimo linija turi Achilo kulną, „Ekoelos” vadovas tikino, kad silpnų vietų neaptiko nei valstybinių institucijų pareigūnai, nei nepriklausomi ekspertai, prižiūrėję ir vertinę montavimo darbus bei analizavę įmonės veiklą reglamentuojančius dokumentus.
„Kovą ar vėliausiai balandį bus pradėtas oficialus 30 – 40 dienų truksiantis eksperimentas. Jo metu ketinama perdirbti 250 – 350 tonų padangų, baigti suderinti visus technologinius procesus ir išsklaidyti bet kokias abejones dėl termolizės poveikio gamtai. Jei bandymai patvirtins mūsų teiginius ir aplinkos taršos rezultatai neviršys normų, įmonė pradės veikti visu pajėgumu. Tai bus tikras perversmas padangų utilizavimo versle”, – žadėjo A.Sabaliauskas.
Beje, neoficialiais duomenimis, kai kurie senų padangų surinkimu besiverčiantys verslininkai, bijodami prarasti duoną, kaip tik ir inicijavo triukšmingą viešųjų ryšių akciją prieš „baltarusišką monstrą”.
„Ekoelos” direktorius taip pat patikino, kad įmonės teritorijoje nekėpsos kalnai dėvėtų padangų. Pagal projektą, greta termolizės linijos esančioje patalpoje bus sandėliuojama maždaug 250 tonų „žaliavos” – tiek, kiek reikia savaitei nepertraukiamo darbo. Šiame sandėlyje bus sumontuota speciali priešgaisrinė sistema, kuri gaisro atveju purkštų amerikietišką putokšlį, skirtą būtent degančioms padangoms gesinti. Be to, visą termolizės procesą valdys kompiuterizuota sistema, kuri stabdys perdirbimo liniją automatiškai, jei tik bus užfiksuoti kokie nors nukrypimai nuo normų.
Pasak „Ekoelos” direktoriaus, investicijos į termolizės liniją Elektrėnuose sieks maždaug 10 mln. litų. Kadangi įmonė dirbs nepertraukiamu ciklu, čia bus sukurta apie 60 darbo vietų.
Renaldas Gabartas