Manoma, kad pirmieji maistą gardinti prieskoniais pradėjo senovės romėnai. Nuo seniausių laikų prieskoniai buvo vertinami ne tik dėl puikių aromatinių savybių, bet ir dėl gydomųjų. Jie buvo vartojami kaip vaistai, naudojami kaip konservantai, kosmetinės priemonės. Kadaise prieskoniai buvo prabanga, įperkama anaiptol ne visiems. Šiandien jie plačiai naudojami, nes suteikia maistui puikų aromatą, ypatingą skonį. Tereikia išsiaiškinti, kas prie ko dera ir kaip paveiks mūsų organizmą.
Šįsyk prisiminsime keletą daugelio šeimininkių pamėgtų ir mielai naudojamų aromatinių augalų.
Petražolės. Nuo seniausių laikų jos buvo labai vertinamos dėl puikių skonio, maistinių ir gydomųjų savybių. Graikai jas laikė stiprybės simboliu. Senovės romėnai kramsnodavo petražolių šakelių burnai atgaivinti. Jose yra daug vitaminų A, E ir C, kalcio bei geležies, eterinio aliejaus, pagerinančio maisto įsisavinimą. Petražolių yra dviejų atmainų: šakninių ir lapinių. Pastarosios gali būti lygialapės ar garbanotosios. Maistui gardinti gali būti naudojamos šaknys arba lapai. Geriausia imti šviežius lapelius, nes džiovinti ne tokie vertingi. Žiemai galima užšaldyti arba sūdyti. Garbanotosios petražolės tinkamesnės maistui puošti, nes atrodo gražiai, o vertingų medžiagų jose mažiau nei lygialapėse. Pertažolių lapai tinka mėsos, žuvies, daržovių patiekalams, salotoms, užkandžiams, sriuboms, padažams gardinti, įvairiausiems patiekalams puošti. Šaknų dedama verdant mėsą, žuvį, daržoves, sriubas, sultinius. Petražolių sėklos, lapai ir šaknys vartojamos medicinoje. Jos pasižymi antiseptinėmis savybėmis, be to, tai puiki šlapimo varomoji priemonė.
Krapai. Manoma, kad jie kilę iš rytinių Viduržemio jūros pakrančių. Švedijoje krapai -nacionalinės virtuvės prieskonis. Maistui gardinti naudojami švieži lapai, sultingi stiebai, kartais – sėklos. Žiemai gali būti džiovinami, sūdomi, šaldomi. Krapai tinka žuvies, jūrų gėrybių, mėsos, daržovių (ypač bulvių), varškės patiekalams, sriuboms, salotoms, konditerijos gaminiams, pyragams pagardinti, įvairiausiems patiekalams puošti. Jie vartojami liaudies medicinoje kaip šlapimo varomoji ir raminamoji priemonė. Jau senovės romėnai kramtydavo krapų norėdami pagerinti virškinimą, nes jie neleidžia žarnyne susidaryti dujoms. Beje, sėklos veiksmingesnės nei lapai.
Bazilikai. Jie kilę iš Pietų Azijos, o į Europą pateko iš Indijos. Jau nuo seniausių laikų jie buvo žinomi ir vartojami ne tik kaip prieskoniai, bet ir kaip vaistiniai augalai. Senovės Graikojoje bazilikas buvo vadinamas karališkuoju prieskoniu. Skirtingų rūšių bazilikų kiek skiriasi kvapas: vieni primena laurų lapelių, kiti – muskatų, treti dvelkia gvazdikėliais. Patiekalams gardinti naudojami švieži ir džiovinti lapai, kartais ir džiovintų lapų bei žiedų mišinys. Jie labai populiarūs Viduržemio jūros regiono virtuvėse. Tinka mėsos, ypač žvėrienos, žuvies, daržovių, kiaušinių, varškės patiekalams, sriuboms, picoms, salotoms, padažams, marinatams gardinti. Kartais naudojami gėrimams aromatizuoti. Bazilikai plačiai vartojami liaudies medicinoje: alkoholizmui, slogai, vidurių užkietėjimui, depresijai gydyti, esant susilpnėjusiai klausai ir dar daugeliui ligų.
Čiobreliai. Maistui gardinti naudojami lapeliai, kartais – ir žiedai. Yapč populiarūs anglų virtuvėje. Jie suteikia patiekalams savitą skonį. Dedami į mėsos (ypač tinka riebios mėsos patiekalams gardinti, nes patekę į organizmą, sudegina riebalus), makaronų, ryžių, daržovių patiekalus, sriubas (ypač tinka ankštinių sriuboms gardinti), salotas, įdarus, marinatus, jais aromatizuojami gėrimai, iš jų šakelių ruošiama arbata. Vaistinių čiobrelių žolę galima naudoti vietoj mairūno, o maišant su dašiais – vietoj pipirų. Šie prieskoniai pasižymi puikiomis antiseptinėmis savybėmis. Tai natūrali dezinfekuojamoji priemonė, sunaikinanti daugelį bakterijų ir grybelių.
Melisos. Jų malonus aromatas primena citriną. Maistui gardinti naudojami švieži ir džiovinti lapeliai. Melisose yra eterinio aliejaus, vitamino C, organinių rūgščių. Kaip prieskonių, jų dedama į mėsos (ypač paukštienos), žuvies, grybų, varškės, kiaušinių patiekalus, sriubas, įvairias salotas, desertus, marinatus. Melisos naudojamos kompotams, kitiems gėrimams aromatizuoti. Kartais, norint suteikti maistui malonų kvapą, jų dedama vietoj citrinos. Vandeninėmis melisų lapų ištraukomis gydomos sunkiai gyjančios žaizdso. O arbata raminamai veikia širdį, skrandį ir nervus.
Pipirmėtės. Jų lapuose yra eterinio aliejaus, mentolio, karotino, vitamino C. Maistui gardinti naudojami žali ir džiovinti lapai. Tinka mėsos, žuvies, daržovių, varškės patiekalams, salotoms, sriuboms, padažams, desertams, gėrimams skaninti.
Patiekalų su mėtomis patartina valgyti nėščioms moterims, kurias pykina. Be to, mėtos mažina gerklės skausmą, gydo virškinimo sutrikimus, jose esantis mentolis palengvina sinusito simptomus. Mėtų arbata gerina virškinimą, skatina apetitą, ramina.
Šalavijai. Turi stiprų malonų kvapą. Juose gausu eterinio aliejaus, yra mineralinių medžiagų, vitamino B1. Labai tinka mėsos (ypač riebios), daržovių (ypač ankštinių), silkių patiekalams, salotoms, paštetams, dešroms, marinatams, konservams aromatizuoti. Beje, augalo pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia ?būti sveikam´. Šalavijai naudojami farmacijoje ir kosmetikoje. Jų nuoviras – puiki priemonė burnos ertmės, gerklės uždegimams gydyti, skalauti. Be to, nuoviro pavilgai gali būti dedami ant sužeistų vietų.
Trumpa atmintinė norintiesiems susidžiovinti aromatinių augalų.
Skinti reikia sausas žoleles. Geriausia – rytą, nudžiūvus rasai.
Geriausia skinti lapelius prieš augalo žydėjimą arba vos jam pražydus.
Geriausia džiovinti gerai vėdinamoje tamsioje sausoje vietoje. Temperatūra neturėtų būti aukštesnė kaip 35 laipsniai.
Blogiausiu atveju galima džiovinti ir šiltoje orkaitėje praviromis durelėmis.
Džiovintas žoleles reikia laikyti sandariai uždarytuose induose.
Smulkinti džiovintus augalus reikia prieš pat naudojant. Tada jie praras mažiausiai aromatinių medžiagų.
Parengė Sidona Narijauskienė