Seimo narys, Antikorupcijos komisijos pirmininkas Petras Baguška, pernai už Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho kritiką pašalintas ir iš frakcijos, ir iš partijos, buvo vienas tų, kurie stovėjo prie partijos ištakų, net kūrė jos programą. Pokalbyje su „Ekstra” jis pripažino, kad pastaruoju metu partijoje labiausiai vertinami žmonės – skundikai, šmeižikai ir padlaižiai.
– Jūsų politinė biografija gana vientisa – buvote komunistų partijos narys, tad logiška tos biografijos tąsa būtų buvusi narystė LDDP, LSDP. Kodėl atsirado poreikis ar būtinybė steigti naują Darbo partiją?
– Tai klausimas ne man. Dirbau Kėdainių savivaldybės sekretoriumi, kai 2003 m. pavasarį pasikvietė meras Viktoras Muntianas ir paprašė parašyti centristinės partijos įstatus, programą. Man tai buvo įdomu, tad apie smulkmenas per daug neklausinėjau. Per keturis mėnesius, perskaitęs visas prieinamas Lietuvos partijų programas ir kitokią teorinę literatūrą, naujos partijos įstatų bei programos pagrindus ir parašiau. Spalį jau buvo įkurta partija, kurios veikloje tikrai neketinau dalyvauti, tačiau tas pats V.Muntianas įkalbėjo.
– Taip uoliai darbavotės su programa, tačiau ji veik sutartinai vadinta grynai populistine, politologai tyčiojosi iš pažadų ir skaičių magijos. Ką nors ne taip surašėte?
– Tie skaičiai 1, 11, 111 ir t.t. jau atsirado vėliau. Tai jau pačios Darbo partijos produktas, kurį kuriant nedalyvavau. O populizmo pakanka visų partijų programose. Mano projekte buvo surašyta tai, ką girdėjau bendraudamas su žmonėmis, jų lūkesčius pasikeitusiomis sąlygomis. Tiesa, sąžiningumas, padorumas buvo pamatiniai programos punktai, tačiau visa tai paminta.
– Kaip apibūdintume politinį Kėdainių fenomeną? Kaip susidarė V.Muntiano, V.Uspaskicho, P.Baguškos branduolys?
– Kurdami naują partiją ketinome Lietuvos gyvenimui suteikti daugiau kokybės, nors, manyčiau, tokiai šaliai užtektų ir kokių trijų partijų.
O šiaip man labai keista, kai kalbama apie Kėdainių fenomeną. Savivaldybė, kuriai vadovavo V.Muntianas, tikrai buvo fenomenas. Jis turėjo ilgalaikę strategiją, mokėjo lėšų gauti iš centrinės valdžios ir jas efektyviai panaudoti. Neturiu duomenų, kad, tarkime, prie senamiesčio tvarkymo svariai būtų prisidėjęs koncernas „Vikonda”. Viktoras (Uspaskichas, – red.) tvarkė tik tuos objektus, kuriuos buvo privatizavęs. Tai tiesa.
Taip, labai didelio atstumo tarp dviejų Viktorų gal ir nebuvo, jie pasitardavo. Tačiau Uspaskichą, tokį, koks jis yra dabar, padarė žiniasklaida. Štai jums ir įvyko fenomenas.
– Atrodė, kad į Vilnių iš Kėdainių persikėlė dviejų Viktorų duetas. Kas atsitiko, kad jie pradėjo oponuoti vienas kitam?
– Uspaskichas sugebėjo rengti šventes. Suvažiuodavo dalis Lietuvos, o tokių koncertų, kokie vykdavo Kėdainiuose, retas rajonas tematė. Ir tiek daug ledų… Muntianui tereikėdavo sąmatas sudaryti.
O kokia katė tarp jų perbėgo, nežinau. Reikia jų pačių klausti, nes tai ne mano reikalas.
– Juoda katė tarp jūsų ir Viktoro Uspaskicho perbėgo dėl kritikos autokratizmu. Kada tą jo bruožą pajutote ir kaip skaudžiai?
– Kai patekau į Seimą, teko „globoti” bent penkis Šiaurės Lietuvos rajonus, nuolat susitikti su žmonėmis. Mūsų partijos kolegos smerkė vadovus dėl Vilniuje nuolat kylančių skandalų, dėl to, kad nesprendžiame esminių problemų. Primindavo, kad kažkam buvo žadėti postai, o jų negaunama. Jie suprato, kad, pasibaigus rinkimams, pasibaigė ir meilė. Visus tuos lūkesčius, pastabas perteikdavau frakcijos vadovybei, tačiau jokių atsakymų – viskas kaip į vandenį.
– Partijos grietinėlei, patekusiai į Seimą, Vyriausybę, nusispjauti, kas vyksta rajonuose?
– Manau, kad taip. Kitokio paaiškinimo nerandu. Galų gale frakcijos posėdyje atvirai pasakiau, kad partijoje yra netikęs vadovavimo stilius, jis yra autokratinis, valdžia sutelkta vienose rankose, pirmininko pavaduotojai nuo valdymo nušalinti, neturi jokių teisių. Pirmininką supa gandonešiai, ypač vertinami skundikai ir šmeižikai, tad partijos narius jau kausto baimė, niekas nedrįsta pasakyti savo nuomonės.
Kalbėjau ir apie tai, kad partija visiškai nereaguoja į gausią ir teisingą žiniasklaidos kritiką. Beje, ir vienas mano pašalinimo iš partijos argumentų – per daug geri ryšiai su spauda. Priminiau ir tai, kad partijos nariams už paklusnumą pirmininkui yra žadami postai.
Viktoras pamatė, kad po šios kalbos pradėjo rastis šiokia tokia nuomonių įvairovė, o tai jam labai nepatiko.
– Susidaro įspūdis, kad baimės nekaustomi yra tik du žmonės – V.Muntianas ir jūs, kuris jau išmestas iš partijos. Ar postų ir ES pinigų godulys toks didelis, kad einama į tokius didelius kompromisus su sąžine? Ko baimintis: jei pirmininkas išmes, tai juk galima eiti į kitas partijas? Yra 14 tūkstančių partijos narių ir visi baiminasi?
– Už juos visus kalbėti negaliu, tačiau žinau bendrą šimtinės partijos tarybos nusiteikimą. Po to, kai mane išmetė, buvę kolegos jaučiasi nepatogiai. Ir nori bendrauti susitikę, ir bijo, nes, kiek man žinoma, jie buvo ir yra labai stipriai apdorojami. Net anais, sovietiniais, laikais taip nebūdavo. Esu savo kritišką nuomonę išsakęs aukščiausiems tuometės respublikos vadovams, bet manęs niekas už tai nebaudė.
– Tai vis dėlto galite paaiškinti, kas sieja šią vieno žmogaus partiją?
– Taip, tai vieno žmogaus partija, kurioje vienas akcininkas ir vienas savininkas. Tai yra UAB. Sakiau pirmininkui, kad taip būti negali, nes partija kurta tai visuomenės daliai, kuri patikėjo mūsų siekiais.
Kas sieja? Seimo frakcijoje daug tokių, kurių partijai kuriantis net nebuvo matyti. Sieja tik postai, karjera. Tam ruošiamasi, įsiteikiama pirmininkui galvojant apie kitus rinkimus. Apskritai partijoje daug veidmainių: viena šnekama kur nors rūkomajame, o visai kas kita čiulbama pirmininkui girdint. Čiulbama ta melodija, kuri miela V.Uspaskicho ausiai. O aš išauklėtas sakyti tiesą, net ir nemalonią.
– Iki šiol Kėdainiuose rinkimus absoliučia balsų persvara laimėdavo, jei dalyvaudavo, V.Uspaskichas. Ar pakartotiniai Seimo rinkimai, kuriuose nemažai balsų gavo ir konservatorių remtas S.Šedbaras, yra tam tikrų permainų ženklas?
– Labai rimtas ženklas. Po grėsmingo pirmojo turo net buvo nušalintas visas rinkimų štabas, kuriam vadovavo V.Muntianas, ir vadovavimą perėmė pats „vadas”, „Napoleonas”. Įsivaizduojate, kad toks vienybės aižėjimas vyko Kėdainiuose, kur labai stiprus partijos skyrius, o ką kalbėti apie kitus rajonus…
– Apie Darbo partijos ateitį kalbama dvejopai: vieni kalba apie jos saulėlydį, kiti teigia, kad tai partija, kuri rengiasi ilgai valdyti Lietuvą. Ką manote jūs? Kokia perspektyva jos lauktų, jei, pavyzdžiui, pasikeistų pirmininkas?
– Partija turi turėti ideologinio, politinio darbo strategiją. Jos nėra. Partijoje turi būti demokratija. Jos irgi nėra. Sprendžiamoji institucija pagal statutą yra taryba, tačiau viskas nutariama prezidiume.
– Visiškai taip pat elgiamasi ir valdančiojoje koalicijoje, kur esminiai valstybės valdymo klausimai sutariami koalicijos partijų uždaruose nekonstitucinės politinės tarybos posėdžiuose.
– Taip. Darbo partijos prezidiume vienintelis oponentas yra V.Muntianas, kuris dar „vaikšto žeme”. O, tarkime, V.Uspaskichą šiandien galėčiau pagirti dėl vienintelio dalyko – viešųjų ryšių. Tai jis moka labai gerai daryti, tam naudojami dideli pinigai, tačiau partinio, ideologinio darbo rutinos jis neišmano.
– Iš kur tie dideli pinigai viešiesiems ryšiams – iš Rusijos dujininkų, specialiųjų tarnybų?
– Nieko nežinau apie partijos finansinius reikalus. Tačiau kaip spręsdavome Lietuvos problemas, matė visi: atvažiavę į kokį rajoną nemokamai pamaitindavome kokią grupę žmonių ir dar Ž.Žvagulį parodydavome. Viskas. O problemos juk lieka. Manau, kad tuos pinigus buvo galima panaudoti daug prasmingiau.
– Tai P.Bagušką iš partijos išmetė, nes pavardė mažiau girdėta, o kitas kritikas – V.Muntianas – liko tik todėl, kad yra žinomesnis?
– Nežinau, galbūt. Mane išmetė, nes turėjau savo nuomonę. Nors ir aš, prisipažinsiu, partiją kritikavau apgalvotai, kad nepažeisčiau statuto, kurį pats kūriau. Savo kūrinį išbandžiau savo kailiu. Kaip sakoma, dzin visiems ant to statuto. „Tikslas pateisina bet kokias priemones”, – tai neabejotinas partijos vadovo devizas.
Jeigu partijoje neįvyks rimtų permainų, jai baigsis labai prastai. Pažiūrėkite, kokia tos partijos kokybinė sudėtis. Kas turi kurti idėjas? Inteligentija. Ar turi inteligentų Darbo partija?
– Bent Žilviną Padaigą partija tai turi.
– Ką tas Padaiga, na, tas gal inteligentiškumo ir turi, bet aš kalbu apie tuos likusius 14 tūkstančių. Mažai ten inteligentų.
– Tai koks socialinis sluoksnis sudaro partijos daugumą, stuburą?
– Tie, kurie ateina nemokamai pavalgyti. Yra ir dalis tokių, kurie tik sąrašuose.
– „Mirusios sielos”, anot N.Gogolio?
– …
– Ar pritartumėte nuomonei, kad V.Uspaskichas valdo tiek A.M.Brazauską, tiek visą Lietuvą?
– Politinėje taryboje nesu dalyvavęs, tad man sunku pasakyti.
– A.Kubilius apie jus yra pasakęs, kad „Antikorupcijos komisijos pirmininką pražudė savarankiškumas”. Gal ką nors nemalonaus partijos kolegoms knaisioti pradėjote, užčiuopėte ką nors?
– Seime daviau priesaiką Lietuvai ir jos laikausi. Seimo nario mandato nevaržo joks partiškumas. Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad politikai gali kalbėti daug aštriau, laisviau. Beje, buvau padauginęs ir savo buvusios frakcijos kolegoms išdalijęs šį išaiškinimą, kad jie nedrebėtų. Bet jie sudrebėjo.
Taip, buvau savarankiškas, nederinau savo darbo komisijoje nei su partijos, nei su frakcijos vadovybe. Nors tokių užuominų ir būta. Žinoma, komisija, tirdama korupcijos apraiškas, palietė labai daug mūsų partijos struktūrų ir interesų.
Tirta medžiaga susijusi su VRM, Ūkio ministerija, tikrintos apskritys, pagaliau ir Verslo darbdavių konfederacija, ir ES struktūrinių fondų skirstymas, ir Gariūnų paskelbimas valstybinės svarbos objektu. Visur figūruoja Darbo partijos atstovai.
Rimantas Varnauskas
„Ekstra”