Taip gražiai prisiglaudė žiema, kad net atsitraukt nesinori. Nesvarbu, kad balta žeme vaikšto politiniai „cukriniai avinėliai”, kad jau primiršai kalėdinio meduolio skonį, kad iš savo kiemsargio iškratei „Raudonojo šuns metų” blusas; kaip gi kitaip nužvelgi savo kojomis išvaikščiotus takus, kitaip pamatysi klaidų vingius, ir, be abejo, žingsnių punktyrais nubrėžtas tieses.
Tačiau kad viskas ir visur taip būtų tiesu, kaip galvoje. Paskambini prieš kelis metus matytam draugui, pasirodo, ką tik grįžusiam iš Floridos. Pokalbio pursluose kaip viskyje pamatai skęstančią lietuvybę. Kaip mokė sovietmetis, rusiškai nusikeiki.
Kadangi iš prigimties dar esi krikščionis, skubomis už savo nuodėmę pasimeldi, o kai nieko kito nelieka – atsistoji prieš ateities vėją. Tau geriau, nes dar nesi išprievartautas visuotinės emigracijos. – Eugenijus Skipitis