Žydrūnas Savickas

Kai prie vieno pramogų centro privažiavo vidutinio dydžio „Mazda”, buvo sunku patikėti, kad jos išlips tas galingas vyras. Taip ir buvo: 191 cm ūgio ir 160 kilogramų svorio stipruolis atvyko ne visureigiu
ar dideliu kadilaku. Juodi marškinėliai trumpomis rankovėmis, mėlyni džinsai, vyriškas rankos paspaudimas ir žydros akys. Restorane, įvertinęs pašnekovą, akimis ieškojau tvirtesnių kėdžių. Kad ir kaip būtų – tai tris kartus stipriausiu pasaulyje pripažintas vyras.

– Galbūt iš pradžių galingiausias pasaulio vyras prisistatys?

– Hm… – pasisuka į barmeną ir užsisako pomidorų sulčių. Vėl susimąsto. – Hm… Esu 29 metų, ūgis 191 centimetras, svoris, priklausomai nuo varžybų, svyruoja nuo 150 iki 170 kilogramų. Dabar sveriu 160.

– Čia tik skaičiai. Jei Tavęs nepažinočiau.

– Hm… – atsilošia nedidelėje kėdėje, o aš pažvelgiu į jos kojas, ar išlaikys? Neskubėdamas tęsia: – Sportininkas. Turiu tris kartus stipriausio pasaulyje sportininko titulą. Tuo labai didžiuojuosi. Kaip žmogų? Mane pažįsta. Ir lietuviai, ir ne lietuviai, – šypteli. – Esu ramus, draugiškas… Eee, bet apie save labai sunku kalbėti.

– Atrodai ramus, netgi šiek tiek lėtas. Tave supykdyti ir išvesti iš pusiausvyros nelengva?

– Taip, – pritariamai linkteli. – Į daug ką reaguoju ramiai ir reikia ypatingos situacijos, kad supykčiau.

– Ką reikėtų padaryti, na, aš žinoma, nerizikuosiu, kad Tavo akys pasrūtų krauju?

– Kartais žmonės sunervina savo elgesiu. Atrodo, kad gatvėse vieni važinėja, – atlaidžiai šypsosi. – Trūksta jiems kultūros. Mintyse nusikeikiu, garsiai – dar rečiau, bet ne daugiau. Kai mokyklą baigiau, niekada ir nesimušiau.

– Nes pradėjai kilnoti įvairias Apolono ašis ir medicininius kamuolius? Kodėl tokie keisti pavadinimai?

– Apolono ašis – istorinis pavadinimas. Ją stipruoliai kilnojo daugiau nei prieš šimtą metų. Pavadintas vienu iš senovės dievų vardu. Na, gal buvo toks Apolonas, gal nebuvo, – gūžteli pečiais. – Vėliau buvo pamirštos šios varžybos, tačiau istorines rungtis atnaujino ir pavadino Arnoldo Švarcnegerio vardu.

22 kilogramus sveriantis medicininis kamuolys ir yra medicininis kamuolys, naudojamas įvairiems fiziniams pratimams. Bet čia dar ne viskas. Yra Konano ratas, kurį vadiname „laikrodžiu”. Nuo 120 iki 130 kilogramų svorio lagaminų nešimas pavadintas „Fermerių nešimu”.

– Įdomu, kokį didžiausią svorį esi pakėlęs nuo žemės? Atrodo, keturis šimtus dvidešimt?

– 400. Kai štanga stovi ant žemės. Jei pakelta – 425. Tačiau kilstelti galima ir dvi tonas sveriančią mašiną. Priklausomai nuo aukščio.

– Pamenu dar inkarą, akmenis ir dar kažką. Beje, o ką įdomiausia teko kelti?

– (Susimąsto.) Kas ten įdomaus. Sunku, ir tiek. Ai, kartą Kinijoje, zoologijos sode, traukėme atvirą vilkiką su 4 drambliais.

– O kurioziškiausias?

– Hm… – ilga pauzė. – Būna keistų žurnalistų prašymų pakelti mašiną. Galiu pakelti, bet niekada nerizikuosiu, nes galiu patirti traumą. Tam reikia apšilti, kruopščiai rengtis. Ai, prisiminiau. Vienas kurioziškiausių prašymų, kai antrus metus iš eilės ateina į varžybas Maskvoje senelis su šuniuku, prašo šuniuką laikyti ant rankų ir mus nufotografuoja. Įdomu, trečius metus ateis jis ar ne?

– O kada paskutinį kartą kilnojo Tave?

– Kai dar mažas buvau, – žydros akys nušvinta.

– Tave nesunku įsivaizduoti Konano, gladiatoriaus ar dar kokio istorinio galiūno vaidmenyje. Nėra noro nusifilmuoti kine?

– Tai – realu, nes daugelis galiūnų filmavosi „Trojoje”, „Gladiatoriuje”, – šypteli. – Filmuotis sutikčiau, bet tai nėra mano svajonė.

– Ir ką norėtų vaidinti Žydrūnas Savickas?

– Geriausiai – save, – atsigeria sulčių. – Arba kokį nors „gerietį”.

– Esi kilęs iš Biržų, todėl su Tavimi galime pakalbėti apie alaus darymą.

– Deja, ne. Nemoku ir nedariau.

– O aš norėjau spėti, koks Tavo išgertų alaus bokalų rekordas? Aštuoni, dešimt?

– Vienas, – kvatojasi. – Negeriu. Maksimaliai – bokalą alaus. Stiklinė degtinės? Hm… jau šiek tiek daugoka.

– Netrukus, liepos 15 dieną, tavo 30 metų jubiliejus – kaip tuomet?

– Nepamenu, kada švenčiau gimtadienį, nes vasarą daugiausiai varžybų.

– Beje, grįžtant prie dievybių. Suabejojai Apolono egzistavimu. Netiki, ar egzistuoja Dievas?

– Ne. Dievo egzistavimu tikiu, – taria nuoširdžiai ir ramiai. – Kodėl? Į kai kuriuos klausimus nėra atsakymo. Nebuvau religingai auklėjamas, nes būdamas paaugliu Dievu netikėjau. Tikėjimas atėjo vėliau, bet tai nebuvo kažkoks ypatingas įvykis.

– Aplankei daugybę egzotiškų šalių. Kur ir kas Tau labiausiai įstrigo?

– Labai patiko Viktorijos, Niagaros kriokliai…

– Pasaulio čempionate Zambijoje?

– …Kiekvieną dieną gėrėjomės Viktorijos kriokliu. Neapsakomai graži vieta. Pati gražiausia vieta – Havajai. Ten, – ieško tinkamo žodžio, – na, ten visur gražu. Lietuvos į nieką neiškeisčiau, bet jei tektų pasirinkti, kur gyventi, ten norėčiau. Baisiausia vieta? Vienas Kinijos kaimų. Didesnio skurdo ir netvarkos dar nebuvau matęs.

– Kur Tavęs negalima įsivaizduoti?

– Aš viską galiu dirbti.

– Virtuvėje?

– Oi, laisvai, – mosteli ranka. – Tikrai ne tik kiaušinienę galiu pasigaminti.

– O važiuojant dviračiu, šokant parašiutu ar prisirišus guma už kojos?

– Jei reikėtų, parašiutu iššokčiau. Ir manau, kai nebūsiu galiūnas, tai ir padarysiu. Su guma – niekada. Nesąmonė! Niekas šimtu procentų negarantuos, kad neatsitiks nelaimė.

– Tai nemaža adrenalino dozė, suteikianti neįtikėtinų įspūdžių. Be to, kas garantuos, kad išsiskleis parašiutas, ar keldamas akmenį negausi insulto?

– Na, tai taip, – sutinka, tačiau nuomonės nekeičia. – Bet tai – sportas, mano darbas, uždarbis. O prisirišus su guma šokti niekas neverčia. Yra ir švelnesnių ekstremalių pojūčių. O dviračiu, beje, neseniai teko važiuoti. Kai laimėjau varžybas Maskvoje, padovanojo dviratį. Apvažiavau garbės ratą. Nesulūžo!

– Žydrūnai, o įsigydamas buities daiktus, baldus, pavyzdžiui lovą, užsisakai specialiai?

– Ne, tačiau pirkdamas tikrinu. Dažnai parduotuvėje atsisėdu ant lovos, o ji traška, – kažką prisiminęs nusijuokia. – Esu kavinėse kelias prastas kėdes sulaužęs. „Lunaparke” negaliu išbandyti kai kurių atrakcionų, nes ribojamas svoris.

– Ne visus atrakcionus gali išbandyti turbūt ir aktorius, politikas bei prestižinių galiūnų varžybų steigėjas Arnoldas Švarcnegeris. Jis jau žino, kur Lietuva?

– Na, jis ne amerikietis (gimė Austrijoje – aut. pastaba) ir manau, kad seniai žino Lietuvą. Prieš trečias varžybas jis priėjo prie manęs ir sakė: „Turbūt vėl laimėsi?”

– Kas važinėja su dviem Tavo laimėtais…

– …trim „Hummer” automobiliais? Už visus gavau pinigus. Pirmas – Amerikoje, pas vieną pagrindinių „Arnold’s Strongest Man” organizatorių, antras – Lietuvoje…

– Ai, pas žinomą verslininką Kaune…

– (Šypteli.) Kiek ten tų „Hummer” Lietuvoje… O trečio organizatoriai nė neatvežė iš gamyklos.

– Ar bent bandei pavažinėti su „Hummer”?

– Ne, – juokiasi. – Sėdėjau keleivio vietoje. Bet pavažiuosiu – nėra problemos. Dabar jau nevažinėju ir su senuoju BMW, dabar su „Mazda”, tačiau ieškau mašinos. Nužiūrėjęs buvau „Audi A8”, bet kad dabartinės mašinos iš išorės – didelės, bet viduje – mažai vietos. Patinka „Mercedes”.

– O, be mašinos, atleisk, turbūt nesunku nuo Tavęs pabėgti?

– Jei bėgikas – taip. Tačiau gyvenime dar niekas nebuvo pabėgęs. Pirmus dešimt metrų aš labai greitai bėgu. Po to pavargstu.

– Pasaulio galiūnui teko nuo ko nors bėgti?

– Teko, – tarsi galvoja, sakyti ar ne. – Nuo policijos. Vaikystėje. Išdaužėme su draugais langus, ir mus pradėjo vytis.

– Visi patiriame išskirtinių įvykių gyvenime. Kokią sunkiausią ribą Tau teko peržengti?

– Kai gavau sunkią traumą…

– … Farerų salose ir iškart patekai ant operacinio stalo?

– Taip, tuomet neišlaikiau akmens, trūko abi kelio girnelės. Iš pradžių neabejojau, kad jau niekada nesportuosiu, po to ilgai sprendžiau, grįžti ar ne? Kelis mėnesius negalėjau vaikščioti, bet vėliau viskas pasikeitė taip, kaip net svajoti nedrįsau.

– Žiūrovai dažnai nemato antrosios medalio pusės: kiek patyrei traumų?

– Smulkių patempimų, mikro- traumų, kai suskausta per treniruotes ir negali paeiti, neskaičiuoju, bet užtenka ir dešimt rimtų traumų. Dabar kasdien treniruojuosi ne po 4, bet po 2 valandas.

– Nuo ko Tu tirpsti: nuo pieno kokteilio, futbolo žiūrėjimo, automobilių, kompiuterinių žaidimų?

– (Juokiasi.) Pieno kokteilis su braškėmis išties man – skaniausias. Niekada neatsisakau. Nuostabu per bangas važinėti vandens motociklu. Kelis kartus per metus pažaidžiu ir kompiuterinius žaidimus, bet neįsivaizduoju, kaip galima pusdienį prasėdėti prie ekrano. Geriau į lauką išeiti pasivaikščioti.

– Juolab kad draugė Jurgita nesuprastų? Kokia jūsų susipažinimo istorija? Žinau, ji bučinuko paprašė.

– Draugaujame jau ketverius metus. Aš prie jos priėjau. Ji paprašė bučinuko.

– Pabučiavai? Į ranką, skruostą, lūpas?

– Aišku, pabučiavau, – nesutrinka. – Į lūpas.

– Bent pusė vyrų nelengvai reaguoja sužinoję, kad moteris jau turi vaiką.

– Jos sūnui 10 metų, – galvoja, kaip atsakyti. – Nieko negaliu padaryti. Kai myli tą žmogų, į tai nekreipi dėmesio. Kaip sūnus mane vadina? Ir Žydrūnu, ir tėčiu.

– O Jurgita Tave? Turbūt ne zuikučiu ir ne meškiuku?

– Nesakysiu, – sutrinka. – Įvairiai vadina, bet… Eee, tai ne spaudai.

– Koks Tau svarbiausias žodis Žemėje?

– Myliu. Gal? – šiek tiek sudvejojęs. – Dažnai, dažnai sakau jį.

– Bet žiūrėdamas serialą apie meilę neapsiverki?

– Muilo operų tikrai nežiūriu, bet kartais gerklę užgniaužia. Kad ir laimėjus pirmąjį pasaulio galiūno titulą. Tuomet toks jausmas apėmė: neverkiau, bet atrodė, kad verkiu, – suskamba mobiliojo ryšio telefonas. Kalbasi apie naujas varžybas.

– Kokia Žydrūno Savicko kaina?

– Už ką? – pasitikslina. – Sportininko? Minimali vieno vienos dienos renginio kaina be prizinių fondų – tūkstantis dolerių. Daugiausiai moka, žinoma, Arnoldo Švarcnegerio vardo varžybose.

– O arabų šeichai neužsako galiūnų už didelius pinigus?

– Ten nebuvau, bet daugiausiai moka Amerikoje.

– Ko nesi išsprendęs jėga?

– Jėga nėra sprendimo būdas. XXI amžiuje – tai sportas. Viską galima spręsti protu ir žiniomis.

– Esi pasakęs: „Valgau, nes noriu laimėti”.

– Mes nesame valgymo mašinos, bet galiūnų sporte reikia labai daug kalorijų.

– O, čia kaip tik proga pakalbėti apie rekordus. Jei alaus – vienas bokalas, tai…

– Pieno vienu kartu, – kvatojasi, – trys litrai.

– Beje, ar jau nekvepia Žydrūno ir Jurgitos vestuvėmis?

– Vestuves norime kelti vasarą, bet tuomet man vyksta varžybos ir namie beveik nepraleidžiu nė vieno savaitgalio.

– Tuomet vestuves reikia iškelti iškart po varžybų, kad ir prie Viktorijos krioklio.

– Oo, idėja, taip reikės ir padaryti.

– Mūsų idėja…

– … Mes tuoksimės ne Zambijoje… – šypsosi.

– Aaa, Havajuose…

Darius Sėlenis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.