Studentų laisvės laužas neužgeso visas penkiolika valandų

Vakar rytą miesto pakraštyje, prie Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos, dar liepsnojo Sausio 13-osios atminimo laužas, čia studentų uždegtas dar išvakarėse.

Rytą aplink laužą stovėjo keliolikos rankomis susikibusių žmonių būrelis. Nors po bemiegės nakties jie buvo nuvargę ir sušalę, vis dar dainavo. Žmonės tvirtino mintimis bandę grįžti į kraupią ir kartu džiaugsmingą – vis tik laisvę dovanojusią – 1991-ųjų sausio 13-osios naktį.

„Mes užsibrėžėme tikslą ir jį pasiekėme”, – patenkinti savimi kalbėjo studentai. Jie patvirtino, kad Laisvės laužas nė akimirkai neužgeso visas penkiolika valandų. 15-ųjų Laisvės gynėjų dienos metinių proga kolegijos darbuotojai ir studentai simbolinį laužą sukūrė dar sausio 12 dienos vakarą.

Šūviai žuvusiesiems

„Visa tai organizuojame jaunimui – juk mūsų studentai 1991-aisiais buvo dar vaikai. Norime, kad jie pajustų Sausio 13-osios dvasią ir svarbą, kad suprastų, kas yra tėvynė, laisvė”, – sakė Verslo ir technologijų kolegijos ryšių su visuomene vadovė Nijolė Bytautienė.

„Studentai šventai prisiekė išbūti visą naktį. Mes, darbuotojai, taip pat buvome tam pasiryžę”, – pridūrė ji.

Sausio 12-ąją, 19 valandą, netoli kolegijos durų jau buvo sukrautos malkos laužui. Tų dienų nuotaikai sukurti padėta spygliuotos vielos, pastatytas senas autobusas, į kurį organizatoriai kvietė pasišildyti, atsigerti karštos arbatos.

Iš kolegijos languose iškabintų nuotraukų žvelgė prieš 15 metų žuvusiųjų veidai. „Pamatę šias nuotraukas studentai labai stebėjosi: „Kokie jie jauni”, – pastebėjo N. Bytautienė.

Netrukus pasirodęs kolegijos ansamblis sugiedojo Lietuvos himną. Buvo įneštas vainikas su žvake žuvusiesiems, ir visi susirinkusieji, iki šimto žmonių, susikibę rankomis tylos minute pagerbė jų atminimą. Žuvusiems buvo skirti ir po kelių akimirkų dangų sudrebinę karių šūviai.

Vėliau gėlėmis buvo pasveikinti keli 1991-ųjų sausio įvykių liudininkai – buvę ir esami kolegijos darbuotojai, ir galiausiai uždegtas Laisvės laužas.

„Tiek gerų žmonių, kaip tada, iki šiol nesu matęs. Visi vienas kitą palaikė, nešė sumuštinius, kavą, arbatą… Tos vienybės ir nuoširdumo nepamiršiu niekada”, – sakė kolegijos direktoriaus pavaduotojas infrastruktūrai Adomas Mažeika, Sausio 13-ąją buvęs prie televizijos bokšto Vilniuje.

„Jautėme pareigą ten būti. Mes, darbuotojai, greitai suorganizavome autobusą ir sausio 12-osios rytą išvažiavome. Buvo mūsų gal dešimt”, – prisiminė jis.

Susirinko negausiai

Dideliame ekrane buvo rodomi dokumentiniai kruvinojo sausio kadrai, susibūrusieji aplink laužą pasinėrė į prisiminimus.

Prie laužo buvo atėję ir iš spaudos apie rengiamą akciją sužinoję miestiečiai, tačiau jie tvirtino pernakt neišbūsią.

„Pabūsiu kiek ir eisiu namo – šalta, ne mūsų amžiui jau tai”, – sakė ponia Dalia. Kita pagyvenusi moteris pritarė: „Mes jau viską pergyvenom, viską matėm, o jaunimui būtinai reikia susipažinti”. Tačiau pašnekovės apgailestavo, kad jaunimo susirinko nedaug.

„Gėda sakyti, kad be reikalo už laisvę kovojome, kad sovietmečiu buvo geriau, – tvirtino Dalia. – Kaip šitaip galima šnekėti? Tai, kas buvo anksčiau, ir kaip gyvename dabar, – nepalyginama.”

Kolegijos dėstytojai taip pat tikėjosi, kad studentai dalyvaus aktyviau. „Tikimės, kad jų dar bus daugiau. Žinau, kad kiti liko bendrabutyje, bet ateis vėliau, keisis su sušalusiais”, – sakė N. Bytautienė.

Iš Kretingos atvykę trylika studentų – kolegija šiame mieste turi skyrių – buvo nusiteikę itin pakiliai. „Nesitrauksime nuo laužo visą naktį! Galite būti visiškai tikri, nes autobusas mūsų parvežti atvažiuos tik dešimtą ryto”, – šypsojosi 19-metė Živilė Januškaitė.

„Jokios prievartos nebuvo, savo noru važiavome, – patikino studentė. – Tai juk labai įdomu. Norime pabūti kartu, pajusti tą artumą, susikibti už rankų.”

Studentai tvirtino gerai prisimenantys tam tikrus 1991-ųjų sausio įvykių epizodus. „Man atrodo, kad viskas buvo vakar. Labiausiai įsiminė, kai rusams traukiantis žmonės mėtė po tankais gėles”, – sakė Živilė.

„Aš atsimenu, kad stebėjome viską per televizorių, o tėvai labai nenustygo vietoj. Buvo neramu, kuo viskas baigsis”, – tęsė Giedrius Beniušis, kuriam tada buvo vos šešeri.

„Man atrodo, kad jaunimui Sausio 13-oji reiškia netgi daugiau nei mūsų tėvams, vyresniems žmonėms. Juk mums atsivėrė tiek galimybių. Aš Lietuvos į Rusiją nė už ką neiškeisčiau”, – samprotavo Živilė.

Studentai taip pat stebėjosi, kad jų tiek mažai. Jie neslėpė, kad kai kurie bendraamžiai į šią akciją sureagavo skeptiškai.

Pamiegoti – į kolegiją

Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės kariai praalkusiuosius keletą kartų vaišino kareiviška koše – vakare ir anksti ryte.

Naktį susirinkusieji ne tik dalijosi prisiminimais, dainavo, šoko, bet ir statė sniego paminklą Sausio 13-ajai. Paminklas su nepriklausomybę simbolizuojančiais laiptais, ant kurių buvo padėta gvazdikų, užbaigtas apie septintą ryto. „Sniego nedaug, jis purvinas, bet mums užteko, sunešėme iš visų kampų”, – sakė kolegijos metodininkas, ansamblio „Aitvaras” vadovas Jonas Kavaliauskas.

Nedidelis būrys ištvermingiausiųjų tikino, kad naktis neprailgo. „Šalo tik kojos, o šiaip viskas gerai. Kiti ėjo šiltų kojinių į namus atsinešti, valytoja skolino šlepetes, kad studentai galėtų savo sušlapusius batus nusiauti”, – pasakojo N. Bytautienė.

Tiesa, be miego iškentė ne visi: „Buvau valandėlei prigulęs – tiesiog kolegijoje, o po to vėl grįžau”, – prisipažino studentas Mindaugas.

Giedrė Petkevičiūtė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.