Ketvirtadienio vakarą ratus apie Seimą, kaip ir prieš 15 metų, suko žmonės – nedidelė dalis iš tų 60 procentų, kurie prireikus ir šiandien stotų ginti laisvės.
Kaip ir prieš 15 metų, rašytoja Ema Mikulėnaitė perėjo senąjį Žvėryno tiltą ir atsidūrė Nepriklausomybės aikštėje. „Kaip galiu čia nebūti? – atsako ji klausimu į klausimą. – Tokį vakarą kiekvienais metais esu čia”. Nesvarbu, žmonių mažiau ar daugiau, anų dienų nuotaika, „tokia sava”, pasak rašytojos, atgyja visada.
„Šitaip dar nebuvo”, – atkreipia ji dėmesį į puslankiu prie paradinio įėjimo į Seimą išrikiuotas žvakutes ir tiesiog ant grindinio sustatytas bei išmaniai uždegtas pliauskas – anuometinių laužų simbolį. „Štai čia ir ana ten”, – daugelio tą naktį budėjusiųjų atmintyje įsirėžė vieta, kur stovėjo jie, kai minioje nuvilnijo: „Tankai! Tankai važiuoja!”
„Tada pirmąkart gyvenime pajutau, kad galiu ir negrįžti namo, – prisimena rašytoja. – Paskui ėjimas prie Seimo pasidarė kasdienos būtinybė. Atrodė, nenueisi – diena nebus prasminga. Būdavo, suki ir suki ratą apie pastatą tarsi atlikdamas apeigą”. – Audrius Musteikis.