Sausio tryliktoji, praėjus penkiolikai metų po istorinių anų dienų įvykių, pakeitusių ir draskiusių gyvenimus, bet ir telkusių tautą, praranda savo turinį: ji lieka nebe tautos vienybę bei stiprybę simbolizuojančia diena, bet eiline galimybe nuskambėti proginėms kalboms, po kurių šalies gyvenimas grįžta į ankstesnes, smulkių skandalų, asmeninių interesų viršenybės, abejingumo eiliniam Lietuvos žmogui, vėžes. Šią dieną politikai mėgsta atsigręžti į 1991-ųjų sausį gyvybes praradusius ir didžiausiai aukai pasiruošusius Respublikos piliečius. Mintimis kartu su jais esame ir mes.
Tačiau žmonės, atskubėję ginti Aukščiausiąją tarybą, Radijo ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą, valstybę, žmonės, kuriuose susitelkė visa jaunutės valstybės galia ir ryžtas, dabar jau mažai kam rūpi. Kam rūpi Lietuva, kuri kasryt keliasi ir eina į darbą? Atrėmėme sovietų tankus ir kulkas, tačiau kaip kovojame su nemažiau pavojinga grėsme – nusivylimu valstybe, kurios rūpestį kiekvieno piliečio saugumu ir gerove nustelbia korupcija, siauri grupiniai interesai, melas, arogancija, „abonentinės draugystės” ? Juk sausio 13-osios dvasia galės būti atkurta tik tada, kai valstybėje bus įdiegta atsakomybės bei pagarbos žmonėms nuostata, kurios akivaizdžiai trūksta politikoje.
Ar tokios valstybės ginti prieš penkiolika metų rinkomės nešini trispalvėmis, su dainomis lūpose ir meile Tėvynei širdyse?
Lietuvos liberalų sąjūdžio iniciatoriai ragina šią dieną atminti tuos dramatiškus įvykius ir ryškiomis raidėmis į šalies istoriją įrašytus didvyrių vardus. Atminti dvasią, kuri telkė ir vienijo mus pasipriešinimui, leido tikėti, kad būdami kartu galime nugalėti. Ar sausio 13-oji nėra pati geriausia proga atsigręžti atgal ir įvertinti tuos penkiolika metų, kuriuos gyvavo krauju nuprausta Lietuva? Ar tai ne pati geriausia proga tų dienų galią ir ryžtą atmenant, drąsiai pasižiūrėti pirmyn ir paklausti savęs – ką galiu padaryti šiandien, kad būtų geriau rytoj, aš, šios valstybės pilietis?
Kada, jei ne dabar, kas, jei ne mes patys, imsimės veiksmų, kad sausio 13-osios dvasia būtų įamžinta pastatant tų dienų vertą paminklą, visų svarbiausia, sukuriant teisingą ir šiuolaikinę, išsilavinusią gerovės valstybę?
Lietuvos liberalų sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai
Petras Auštrevičius,
Dalia Teišerskytė,
Algis Kašėta,
Gintaras Steponavičius,
Erikas Tamašauskas,
Algirdas Gricius,
Rimantas Mikaitis
Vien plakatai. O kaip „tai” daryti?