Šiandien 16 val. Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje atidaroma paroda „Šeimos albumų istorijos: klaipėdiškiai 1944-1960 m.”
Ką mums pasakoja nuotraukos iš šeimos albumų? Asmeninis gyvenimas nuotraukose gali būti perteiktas keliais rakursais. Fotografas profesionalas stengiasi imituoti oficialias gyvenimo formas, kai tuo tarpu fotografas mėgėjas ieško būdų, kaip papasakoti apie savo asmeninį pasaulį ir aplinką. Tokie privatūs kadrai yra ypač svarbūs ir vertingi tada, kai apie juose įamžintų asmenų ar žmonių grupių gyvenimą nutylėdavo oficialios masinės informavimo priemonės.
Asmeninės nuotraukos, darytos sovietinio režimo metu, yra dar mažai tyrinėta tema. Mes matome: nuotraukose fotografas siekia užfiksuoti savo asmenines viltis ir pasaulėžiūrą, ilgesį ir meilę gimtiesiems namams.
Pokario laikotarpiu sovietinėje Lietuvoje apie klaipėdiškius nebuvo rašoma spaudoje, nebuvo kalbama per televizorių ir radiją. Jie neatitiko oficialaus sovietinio gyvenimo standartų. Daug tokių vaizdų bus galima pamatyti šioje nuotraukų parodoje.
Peržvelgus nuotraukas, krinta į akis dominuojančios religinio gyvenimo akimirkos: didelės konfirmantų grupės, parapijų chorai ir pučiamųjų orkestrai, išraiškingi įvairių evangelikų liuteronų kunigų portretai. Beveik visos šios nuotraukos buvo nufotografuotos krašto kaimuose, kadangi Klaipėdos mieste bažnyčios buvo sunaikintos.
Kaimuose dar egzistavo atskiri pasauliai. Tačiau juos laikui bėgant pakeitė tuometinė valdžios politika: kolektyvizacija, trėmimai į Sibirą; sovietinė kasdienybė pamažu įsiskverbė tiek į klaipėdiškių, tiek į jų kaimynų, po karo atsikėlusiųjų į kraštą, kasdienybę.
To laikmečio žmonės išsiskyrė nepaprastu gyvenimo džiaugsmu ir noru kurti. Apie tai taip pat pasakoja nuotraukos. Tarp daugelio vestuvių nuotraukų didžiausią susižavėjimą kelia vyresnio amžiaus poros, Michelio Juškos ir Marijos Lioranšaitės, vestuvės. Jie susituokė 1956 m. Petreliuose (Šilutės apskritis.). Jaunasis grįžo iš tremties Sibire, ten mirė jo pirmoji žmona, jų vaikai buvo žuvę karo metu. Nepaisant visų netekčių, M. Juška ryžosi pradėti naują gyvenimo etapą…
1958 – 1960 m. klaipėdiškiams buvo suteikta galimybė išvažiuoti į Vokietiją. Paskutinis parodos skyrius pasakoja apie atsisveikinimą ir išvažiavimą. Iš nuotraukų, kurios buvo nufotografuotos prie šventinio išleistuvių stalo ar paskutinę akimirką geležinkelio stotyje, dvelkia išsiskyrimo visam laikui jausmas; pastebimas abipusis liūdesys, kita vertus – smalsumas ir nežinia tiems, kurie išvažiuoja arba buvo priversti išvažiuoti.
Iki šiol virš nuotraukų sklando tyli abejonė: ar šis sprendimas buvo teisingas? Daugeliu atveju tie, kurie tąkart drauge fotografavosi, pirmą kartą vėl susitiko tik po trisdešimties ar daugiau metų.
Dabartiniu metu, esant kitai politinei situacijai, to laikmečio istorijas galima papasakoti kitaip. Prabėgus keletui dešimtmečių, daugelis žmonių istorijas iš šeimos albumų prisimena naujai, dar kartą išgyvena patirtus įspūdžius ir jausmus.
Geriausi parodos lankytojai būtų seneliai, kurie čia ateitų su savo anūkais. Drauge apžiūrint nuotraukas, seneliai galėtų atsakyti į daugelį klausimų. Anūkai išgirstų apie savo šeimos istoriją, sužinotų daug įdomių kasdieninio gyvenimo detalių, kurios perteikia pokarinio laikotarpio mozaiką ir atskleidžia regiono bei savos gimtinės istoriją.
Ši paroda yra pirmasis Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojos dr. Ruth Kibelkos-Leiserowitz, dr. Silvos Pocytės, IV kurso istorijos specialybės studento Vasilijaus Safronovo, Bošo fondo stipendininkės Katharinos Roper vykdyto projekto „Šeimos albumų istorija(os). Klaipėdos krašto pokario laikotarpis 1944-1960 m.” rezultatas. Projekto metu buvo surinkta ir sukataloguota keletas šimtų nuotraukų.
Iš jų projekto autoriai parengė dvi ekspozicijas. Viena šiandien pristatomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, kita, mažesnė, rytoj pristatoma Agluonėnuose (Klaipėdos rajonas). O vėliau keliaus po daugelį Klaipėdos krašto miestelių ir kaimų.