„Vakarų ekspresas” toliau supažindina savo skaitytojus su rusų kalba leidžiamo Latvijos dienraščio „Čas” paskelbtų dokumentų ištraukomis, iš kurių matyti, kas 1991 metų sausį vyko Kremliuje ir jo „gyventojų” galvose.
Po kruvinų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje netgi artimiausių pirmojo ir paskutinio Sovietų sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo bendražygių akys nukrypo į „perestroikos” lyderį.
Juolab kad, kaip aiškėja iš Anatolijaus Černiajevo, M. Gorbačiovo padėjėjo, dienoraščio, prezidento aplinka nelabai ir žinojo, kas iš tiesų vyksta ir kas tiems įvykiams „diriguoja”.
Nusivylęs A. Gorbačiovu, A. Černiajevas parašė jam laišką, atskleidžiantį prislėgtą nuotaiką po to, kai Vilniuje žuvo žmonės. Tiesa, šis raštas bent jau tuo metu liko gulėti užrakintas seife.
„Jūs viską laidojate”
Iš A. Černiajevo dienoraščio: „1991 m. sausio 15 d. Prabudau penktą ryto ir užmigti daugiau nebegalėjau. Apmąsčiau savo planus. Atėjęs į darbą padiktavau Tamarai šešis puslapius, adresuotus Gorbačiovui, – aštriai ir atvirai, su išvada, kad ir aš pasitraukiu.
Tamara iš pradžių atsisakė stenografuoti, o paskui, atspausdinusi tekstą, paslėpė jį savo seife. Sako man: „Jūs suduodate jam smūgį dar ir iš šitos pusės. O kaip jis jus vertina!” Moterys turi savų gudrybių. Gal ji manęs, o ne jo gailisi?
(…) Suabejojau savo ryžtingumu pamojuoti Gorbačiovui ranka. Politika – iš tiesų purvinas reikalas, visą gyvenimą nenusiplausi. Nors kaip čia pasakius. Koks nors vienas svarbiausias poelgis gali daug ką išpirkti (…). Bet kai tik susiduri su nauja informacija apie įvykius, taip širdį suspaudžia. Štai: tankas sutraiškė merginą, senukui šovė į nugarą…”
Štai tas tekstas M. Gorbačiovui (pateikiamas sutrumpintas):
„Michailai Sergejevičiau!
Kadangi lūžis pagaliau iš tiesų įvyko ir kadangi sunku buvo nuspėti, kad jis bus toks liūdnas ir gėdingas, niekas neturi teisės nutylėti.
Jau kurį laiką mes, padėjėjai, pastebėjome, kad esame Jums nereikalingi. Mes nieko nežinome apie Jūsų ketinimus, planus ar siūlomus veiksmus bei kandidatūras… Mūsų nuomonė Jūsų aiškiai nedomina. Bet tai nereiškia, kad mes neturime savo nuomonės apie tai, kas vyksta.
Aš, nuoširdžiai ir ištikimai Jūsų reikalui atidavęs viską, ką galėjau, jaučiu pareigą pasakyti Jums štai ką.
Jūsų kalba Aukščiausioje Taryboje reiškia pabaigą. Tai visai ne tai, ko laukė pasaulis ir mūsų šalis. Tai ne didžio valstybės veikėjo pasisakymas tuo momentu, kai ant kortos pastatytas visas Jūsų darbas. Kalba padrika, paviršutiniška, su kažkokiais keistais įspūdžiais iš susitikimo su Prunskiene, paliesti įvykiai, apie kuriuos pasaulis žino dešimt kartų daugiau. Susidarė įspūdis, kad Jūs tiesiog nežinote, kas vyksta, arba išsisukinėjate ir vengiate pasakyti, ko iš tiesų siekiate.
Toje kalboje nebuvo svarbiausio – politikos. O politika, kaip Jūs pats mus mokėte, – tai visada pasirinkimas. Šį kartą pasirinkimas toks: arba Jūs tiesiai šviesiai sakote, kad nepakęsite, jei Sovietų sąjunga praras nors pėdą teritorijos ir panaudosite visas įmanomas priemones, tarp jų – ir tankus, kad taip neatsitiktų, arba Jūs pripažįstate, kad įvyko tragiškas, iš centro nekontroliuojamas įvykis, kad jus smerkiate tuos, kas panaudojo jėgą ir žudė žmones, bei pareikalausite, kad jie už tai atsakytų.
Pirmu atveju tai reikštų, jog Jūs laidojate viską, ką sakėte ir darėte pastaruosius penkerius metus, pripažįstate, kad ir Jūs pats, ir visa šalis nebuvo pasiruošusi revoliuciniam posūkiui į civilizuotą kelią, ir kad toliau gyventi teks taip, kaip anksčiau.
Antru atveju viską dar būtų galima pataisyti – tam, kad būtų tęsiamas persitvarkymas. Nors kai kas nepataisoma jau įvyko. Jokie prokurorai ir tyrėjai, kad ir prie kokių išvadų jie prieitų, nepakeis to įvykių vertinimo, kokį jau pateikė tarptautinė bendruomenė ir visi Vakarų pasaulio politiniai ešelonai (…).
Juk jūs ne kartą viešai pareiškėte, kad tol, kol būsite savo poste, neleisite prieš žmones naudoti ginkluotos jėgos. Tegul Jūs ir „nežinojote”, nedavėte įsakymo šaudyti ar tankais traiškyti žmones tą naktį Vilniuje. Bet tai, kas įvyko, – Jūsų politikos, Jūsų nenoro paleisti Lietuvą geruoju rezultatas (…).
Vienintelis formalus pasiteisinimas yra tas, kad Landsbergis ir Ko. pažeidžia SSRS Konstituciją. Bet kam, jeigu ne Jums geriau žinoti, kad veiksmų teisėtumą galima vertinti įvairiai. Ir jeigu juos reikia tramdyti tankais ir BTR-ais… mes tai jau praėjome (…).
Prieš pusantrų metų, kai pabaltijiečiai su žvakėmis sustojo į gyvą tūkstančių kilometrų grandinę, aš, jeigu prisimenate, Jums pasakiau, kad sustabdyti jų išėjimą iš SSRS bus galima tik tankais. Jūs tik numojote ranka. O dabar mes būtent tai ir stebime. Kam to reikia? Persitvarkymas – juk žmogui! Ir jeigu 150 tūkstančių, ar kiek jų ten, iš trijų milijonų lietuvių nori pasilikti Sovietų sąjungoje, tai dar nereiškia, kad dėl jų su Švedu ir Burokevičiumi priešakyje galima taip elgtis su kitais Respublikos gyventojais (…).
Šalyje, kuri pareiškė, jog nori būti teisinė valstybė, neįmanoma politinių ir juridinių vertinimų pakeisti pasakojimu, kaip visuomeninė organizacija, pasipiktinusi radijo laidomis, pasikvietė į pagalbą armiją ir kartu nuėjo šturmuoti televizijos bokštą. Tai tas pats, jei kokia nors grupė Maskvoje, kuriai nepatinka laidos „Vzgliad” ar „120 minut”, paprašytų pažįstamo pulko ar divizijos vado skirti batalioną, kad jis apsuptų Ostankino bokštą ir išvarytų iš ten personalą. O jeigu milicininkas prie įėjimo imtų šaudyti, tuomet atvažiuotų tankai. Štai ko iš esmės verti tie Jūsų pasiaiškinimai, kuriuos išgirdo mūsų parlamentas ir visas pasaulis.
Trumpai tariant, tam, kad išlaikytumėte Lietuvą Sovietų sąjungoje, Jūs savo rankomis griaunate tai, kas, kaip Jūs pats ne kartą teisingai tvirtinote, turėjo pakeisti pasaulį (…).
Su pagarba A. Černiajevas”.
„Armija neklausytų jokio komiteto”
Tuometiniai M. Gorbačiovo pasiaiškinimai neįtikino ir JAV pasiuntinio Dž. Metloko, su kuriuo Sovietų sąjungos prezidentas susitiko 1991 metų sausio 24 dieną.
M. Gorbačiovas: – Gerai, kad jūs atėjote. Įvykiai klostosi audringai. Jie skirtingi. Yra nesusikalbėjimo situacijos nesupratimo. O mes su Amerika dabar kaip susiekiantys indai. Reikia būti atidiems.
Dž. Metlokas: – (…) Regis, žingsniai, kurie buvo žengti pas jus gruodžio-sausio mėnesiais, sudarė sąlygas įvykti sprogimui Lietuvoje. Niekas negalvoja, kad jūs pats davėte įsakymą panaudoti jėgą. Tačiau priemonės, kurių buvo imtasi… Jų prasmę man labai sunku suvokti. Žinoma, buvo provokacijų iš kitos pusės… Tačiau…
Aš nežinau, kas tokie yra Nacionalinio gelbėjimo komiteto nariai. Bet tai juk ne konstitucinė organizacija, ir joks karo vadas, paprašytas tokio komiteto, negali ataukoti valstybinės televizijos bokšto. Žmonės nesupranta, kodėl buvo sudaryta tokia atmosfera, kurioje nebaudžiamai gali vykti tokie įvykiai (…).
M. Gorbačiovas: – (…) Jūs turite suprasti, kad pastarieji penkeri metai buvo tik esminio posūkio preliudija. Tik dabar mes prie jo priėjome, todėl ir vyksta tokie neramumai.
Dabar daugelis pareiškia, kad būtent jie labiau nei kiti laikosi liberalių vertybių. Tai lengva kalbėti mitinguose. Tačiau kaip spręsti praktinius klausimus tokioje šalyje? Mes juk pirmą kartą ėmėmės juos spręsti be „raudonųjų” ir „baltųjų”, be „juodųjų” ir „mėlynųjų”. Ir ne viską spėjame laiku sužiūrėti. Štai ir vyksta tokie blyksniai, kurių labai nesinorėtų. Nepaisant to, laikomės savo linijos ir stengiamės apsaugoti šalį nuo bendro sprogimo. Tai labai sunku, kai nėra politinės kultūros, kai nėra kultūros apskritai, esant tokiai įtampai, kuri slegia visą visuomenę. Viskas čia susipynė – ir ekonomika, ir politika, ir nacionaliniai santykiai, ir asmeninės ambicijos.
Mano pasirinkimas – viską spręsti demokratiškai. Bet kiek jėgų, labai skirtingų, kiek visokių nuomonių ir interesų susikerta! Vyksta politinė kova. Ir ta priešprieša neretai netgi specialiai pakurstoma.
Pagal „Čas” parengė Gediminas Gudavičius