Politikai neturėtų pamiršti, kad suverenitetas priklauso ne jiems, bet juos išrinkusiems piliečiams
Kar ir kur keliautum Šveicarijoje, visur Europos istorijos bei dvasios dvelksmas. Kiekvienas kampelis čia primena, kokia turtinga šios valstybės praeitis ir dabartis. Šveicarija iš ties unikali Europos valstybė tiek savo praeitimi, tiek ir dabartimi. Jau nuo seno šveicarai garsėjo kaip karių tauta. Juos dar viduramžiais samdė Europos galingieji, kurie žinojo, kad ir kas atsitiktų, šie samdiniai jų neapvils ir sąžiningai atliks savo pareigą. Net Romos katalikų vadovas savo saugumą patikėjęs šveicarų gvardiečiams, nors Šveicarija katalikiškas kraštas tik iš dalies.
Už klaidas tenka mokėti brangiai
Deja, kartais atsitikdavo taip, kad šveicarams tekdavo kautis tarpusavyje, tačiau jiems pavykdavo tai suderinti su savo tautine sąmone. Kitaip tariant, tai jiems jokių problemų nesukeldavo. Iš to galima susidaryti nuomonę apie šveicarų pragmatizmą, kas išties yra tiesa.
Nepaisant to, kad šveicarai aktyviai dalyvavo kuriant Europos istoriją. Apie tai byloja ir jų valstybės multikultūriškumas. Tačiau greta galime pastebėti ir dar vieną, atrodytų, keistą dalyką: nepaisant to, jog šveicarai aktyviai dalyvavo Europos istorijoje, jų valstybė likdavo tarsi nuošalyje. Tai galima pastebėti ne tik viduramžiais, bet taip pat ir XX a., pavyzdžiui Europoje siautėjant nacizmui. Šveicarus nacizmo dvasia palietė gana ribotai, galima prisimint nebent nacių grupelės (1932 m.), kuriai vadovavo Francas Buris ir Ernestas Leonhardas, veikimą Liucernos mieste. Vis dėlto tas judėjimas susilaukė didesnio piliečių pasipriešinimo (buvo antinacinių demonstracijų) negu pritarimo. Kaip žinia, Šveicarijos bankai buvo įvelti į labai nemalonią istoriją su nuo nacizmo nukentėjusių žydų turtu. Už tai Šveicarijai jau teko sumokėti ir teks mokėti ateityje. Vis dėlto valstybė į karą nebuvo įvelta, o ir pati nacistinės Vokietijos vadovybė nedegė entuziazmu užvaldyti, valstybę kurioje nemažai piliečių kalba vokiškai.
Suvienijo laisvės troškimas
Kodėl taip įvyko? Priežasčių būta daug tačiau dabar mes į jas nesigilinsime. Galime pasakyti, kadprie to prisidėjo ir nepalenkiamų šveicarų karingumas bei didžiausia per visą istoriją jų puoselėta ir saugota vertybė – laisvė. Būtent tikroji laisvė (o ne savivalė, kurią nuo tikrosios laisvės taip sunkiai skiria pokomunistinių valstybių politikai) visada šveicarams buvo didžiausias matas, pagal kurį buvo ir yra vertinami bet kokie politiniai žingsniai bei jų prasmingumas (o taip pat pragmatiškumas).
Iš tiesų, vertindami Europos vienybės idėją arba tai, kaip ji išsirutuliojo šiandien, šveicarai taip pat atspirties taškų ieško savo laisvės ir suvereniteto suvokime. Ne paslaptis, jog kalvinistinės reformatų socialinės idėjos Šveicarijoje pasėjo savo sėklas. Paties Jono Kalvino netoleranciją bei idėjas apie tai, kad piliečiai turi paklūsti valdžiai net tuo atveju, jeigu ji bloga (ši dvigubos predestinacijos dogma teigė, jog bloga valdžia, esą piliečiams yra bausmė už jų nuodėmes), šveicarai ir visų pirma Ženevos gyventojai (kur 1541 m. Kalvinas tiesiogiai prisidėjo prie valdžios sistemos kūrimo) atmetė, tačiau Žano Bodeno piliečių suvereniteto samprata įleido gilias šaknis. Pastarojo mąstytojo valdžios ir piliečių santykių, paremtų prigimties įstatymu (juo remiasi šiuolaikinė žmogaus teisių samprata), idėjos rado didelį atgarsį. Taip pat idėja, kad piliečiai turi teisę pažaboti valdžią (net ir sukildami), kuri negina jų interesų, turėjo imponuoti laisvę mylintiems šveicarams. Šia prasme valdžia ir piliečių klestėjimo užtikrinimas tavo neatsiejamais dalykais. Suvereniteto nešėja, pati šveicarų tauta, visada jautė savo atsakomybę už krašto likimą ir ja dalytis ji niekada su niekuo nenorėjo. Matyt, šis atsakomybės ir tikrosios laisvės pojūtis ir tapo ta jungtimi, kuri suvienijo etniškai skirtingas žmonių grupes. Padarė juos šveicarais.
Integracijos kryptį teks koreguoti
Vokiškai kalbantys šveicarai savo mentalitetu labai skiriasi nuo vokiečių, lygiai taip pat, kaip ir prancūziškai kalbanti jų tautiečių dalis skiriasi nuo prancūzų. Tikriausiai vienas ryškiausių šveicarų tapatybės bruožų yra tolerancija, privačios žmogaus erdvės suvokimas bei pagarba jai. Manyčiau, jog būtent ši dimensija, papildyta suvereniteto idėjomis, šveicarus verčia žvelgti į Europos vienijimosi procesą kiek iš atokesnių pozicijų.
Neabejotinai, kad pastarieji įvykiai susiję su Europos Konstitucinės sutarties ratifikavimo keblumais Prancūzijoje ir Nyderlanduose, šveicarus dar labiau atitolins nuo Europos Sąjungos politikų pasirinkto vienijimosi vektoriaus. Matyt, dabar ir pačioje Europos Sąjungoje jau suvokta, jog integracijos kryptis turėtų būti koreguojama, nes antraip išties gresia politinis sąstingis. Kitaip tariant, politikai neturi pamiršti, jog suverenitetas priklauso ne jiems, bet juos išrinkusiems piliečiams. Jų nuomonė yra svarbiausia. Piliečiai negali būti tik politinių žaidimų medžiaga. Jie visada turi teisę savo išrinktajai valdžiai pasakyti ne. Šveicarai tai labai puikiai žino ir tai dažnai daro jiems įprastų referendumų metu. Politiškai nebrandžioje, politinės kultūros stokojančioje visuomenėje, referendumas gali tapti politinių manipuliacijų instrumentu (tuo mes ne kartą galėjome įsitikinti postsovietinėje erdvėje), tačiau tvirtus laisvės pamatus turinčioje visuomenėje tokia piliečių suvereniteto išraiška yra visiškai priimtina.
Centralizacija tapo pašaipos objektu
Galime prisiminti neseną referendumą dėl Šveicarijos prisijungimo prie Šengeno erdvės. Teigiama jo baigtis byloja apie šveicarų nenorą likti nuošalyje, tačiau greta čia gana garsiai skamba ir žodis „ne”. Šis „ne” gerai pavaizduotas viename agitaciniame plakate. Jis parodijuoja žinomą žmogaus evoliucijos schemą nuo beždžionės iki homo sapiens. Karikatūros autorius gi viską pakreipia priešinga linkme ir vaizduoja žmogaus, išdidžiai nesančio Šveicarijos vėliavą, grįžimą iki beždžionės, kuri jau nešina Europos Sąjungos vėliava. Plakate retoriškai klausiama: „Ar sienų patikėjimas Briuseliui yra laikytinas evoliucija”. Karikatūra kiek drastiška, tačiau ji atspindi nemenkos šveicarų visuomenės dalies požiūrį į politinius procesus Europoje. Neigiamas požiūris į ES Šveicarijoje nemaža dalimi susijęs su nuomone, kad vykstanti centralizacija užgožia tiek pagrindines laisvės, tiek tautos suvereniteto idėjas, idėjas, kuriomis pagrįsta visa šveicarų pasaulėžiūra. Gilesnė Šveicarijos integracija čia taip pat siejama su naujų problemų atsiradimu, pavyzdžiui, migracijos politikos srityje, o ne su jų geresniu sprendimu.
Tokią Šveicarijos poziciją galima vertinti kritiškai, tačiau negalima pamiršti to fakto, kad šveicarai įnešė didžiulį indėlį formuojant europines laisvės ir tolerancijos vertybes, kuriomis nori sekti ir likusi Europa.
Dr. Bernaras Ivanovas