Lietuvos specialistai tikisi, kad Švedijos patirtis gali padėti pakeisti gyventojų požiūrį į pavojingų medžiagų laidojimą
Lietuvos radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra (RATA), pakvietusi žurnalistus į radioaktyvių atliekų talpyklas Švedijoje, susidūrė su natūralia reakcija – klausimais apie pavojų sveikatai ir radiacijos dozes. Vizitas po jūros dugnu įrengtoje saugykloje ir vietinių gyventojų patikinimai, kad jie valgo netoliese augančius grybus, smarkiai keičia nuomonę apie radioaktyvių atliekų saugojimą.
Su laidojimu turi mažai bendro
„Iš tiesų Lietuvoje naudojami terminai – radioaktyviųjų atliekų laidojimas ir kapinynas neretai suprantami tiesiogiai – manoma, kad atliekos tiesiog užkasamos. Toks požiūris išliko iš ankstesnių laikų, kai beveik visame pasaulyje buvo naudojamas vienintelis apsaugos barjeras – gamtinė aplinka, o atliekų buvo atsikratoma jas išverčiant į duobes ir užkasant”, – sakė RATA radioaktyvių atliekų laidojimo skyriaus viršininkas Stasys Motiejūnas.
Radioaktyviųjų atliekų daugiausia susikaupia atominėse elektrinėse. Švedija jau prieš tris dešimtmečius susirūpino tokių atliekų saugojimu, todėl dar 1976 metais buvo sukurta atominio kuro ir atliekų tvarkymo bendrovė SKB.
Trumpaamžėms mažo ir vidutinio aktyvumo atliekoms laikyti dar 1988 metais įrengta talpykla (SFR) jūroje. Jai pasirinkta vieta šalia Foršmarko atominės elektrinės (AE). Talpyklos dydis – 63 tūkst. kub. m. Joje dirba apie 10 žmonių.
Po jūros dugnu esančiose uolienose įrengti šią talpyklą kainavo 740 milijonų Švedijos kronų (apie 250 milijonų litų). Per metus jos eksploatacija atsieina 25 milijonus kronų. Iš viso valstybei ji kainuos 1,5 milijardo kronų. Čia laikomos atliekos ne tik iš atominių elektrinių, bet ir iš medicinos, pramonės, tyrimų sektoriaus.
Tuneliai po jūra
Talpykla įrengta po viena iš daugelio šalia Foršmarko AE esančių salų, į ją veda specialiai nutiestas kelias. Virš talpyklos įrengtas administracinis pastatas, terminalas, vėdinimo įrengimai.
Talpykla yra 50 m žemiau jūros lygio ir 5 m po vandeniu sujungta su žeme dviem 2 kilometrų ilgio tuneliais. Mažo ir vidutinio aktyvumo atliekos yra apdorojamos ir pakuojamos elektrinėse, paskui laivu gabenamos į talpyklą.
Radioaktyviosios atliekos į kameras gabenamos keltuvais arba nuotolinio valdymo kranais. Kraunant į kameras mažo aktyvumo atliekas papildomos radiacinės saugos priemonės nenaudojamos. Vidutinio aktyvumo radioaktyviųjų atliekų gabenimui naudojamas radiacine apsauga aprūpintas automobilinis krautuvas. Užpildžius kameras jos yra uždengiamos betoniniais dangčiais.
Visos Švedijos atominės elektrinės (dabar yra 3 elektrinės ir 10 reaktorių) pastatytos prie jūros. Todėl atliekos į Foršmarką gabenamos tik specialiai pastatytu laivu „Sigyn”. Iš laivo iškrautos atliekos gabenamos specialiu automobiliu.
Švedai teigia, kad šioje talpykloje atliekos bus saugios apie 300-500 metų. Paskui jų radiacijos lygis sumažės tiek, kad nebekels pavojaus. Saugykla bus užpildyta per artimiausius 6-7 metus. Dabar joje įrengta drenažo sistema, kuri šalina į tunelius besisunkiantį vandenį. Vėliau saugyklos bus užlietos vandeniu.
„Pavojus? Radiacija? Aš pati valgau grybus, kuriuos randu miške šalia elektrinės”, – tikino vietos savivaldybės visuomenės informavimo specialistė Gerda Nirvin.
Visi gali apsilankyti
Atliekų talpykla prieinama visiems. Kasmet ją aplanko daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių. Didžiąją daugumą specifinio objekto lankytojų sudaro aplinkinių vietovių gyventojai, tačiau čia atvažiuoja žmonės iš visos Švedijos ir užsienio.
Jie gali nusileisti į tunelius, kur įrengta speciali ekspozicija. Prie tunelių, už kurių laikomos pačios atliekos, pašaliniai neprileidžiami. Prieš įvažiuojant į talpyklą lankytojai nuraminami, kad radiacija jame yra tokia pati, kaip ir bet kurioje kitoje Švedijos vietoje. Tačiau kiekvienam įduodamos apsaugos priemonės – dujokaukės. Bet jų turbūt niekada neprireikia, nes niekas net nepaaiškina, kaip šiomis priemonėmis naudotis.
Ketina uždaryti visas AE
Lankantis Foršmarko elektrinėje į akis krito tai, kad nesimatė nė vieno apsaugos vyruko. Nė karto niekas nesustabdė, nepaklausė, kas tokie ir ką veikiame. Pačioje Foršmarko elektrinėje dirba apie 1000 žmonių. Reaktoriai buvo pastatyti 1981, 1982 ir 1985 metais.
Šalia Foršmarko elektrinės įrengta ir paviršinė saugykla žemo aktyvumo atliekoms, kurios jau per 50 metų praranda pavojingumą. Pati elektrinė pastatyta vaizdingoje vietoje, ją supa jūra, salos, miškai.
Beje, švedai dar 1980 metais referendume nutarė, kad iki 2010 metų uždarys visas atomines elektrines. Tačiau jie patys abejoja, ar tai pavyks. Kol kas uždaryti tik du Barsebeko elektrinės reaktoriai. Tai padaryta ne todėl, kad ji būtų labiau pavojinga nei kitos.
Nei gyventojams, nei specialistams nekelia abejonių elektrinių saugumas (kaip švedai neabejoja, kad ir Ignalinos AE dar galima eksploatuoti, nes ji pakankamai saugi – D.L), tačiau buvo priimtas politinis sprendimas. Barsebeko elektrinė yra matoma iš Kopenhagos, o Danija apskritai neturi atominės energetikos. Danai visą laiką siekė, kad šalia jų sostinės esanti AE būtų uždaryta.
Kai darbą baigs visos atominės elektrinės, švedai spręs kitą klausimą – kaip saugoti panaudotą branduolinį kurą. Atrodo, kad švedai sprendimą jau rado. Bet tai – jau kita tema.
Remsis švedų patirtimi
RATA atstovas S.Motiejūnas sakė, kad Lietuva domisi švedų patirtimi, eina panašiu keliu, tačiau mūsų šalyje bus įrengta antžeminė talpykla.
„Turime sukurti tokias sąlygas, kaip ir čia. Manau, kad mums bus lengviau, nes talpyklą statysime ant žemės. Švedai skaičiuoja, kad tai kainuotų 400-800 milijonų litų, mes manome, jog išlaidos bus mažesnės. Tiksli vieta dar nėra numatyta, tačiau geriausia būtų ją įrengti Ignalinos regione”, – sakė jis.
Saugykloje bus laikomos tik kietos arba sukietintos trumpaamžės mažo ir vidutinio aktyvumo radioaktyvios atliekos. Jos bus kaupiamos maždaug iki 2030 metų, kol bus išmontuota Ignalinos atominė elektrinė ir baigtos tvarkyti visos atliekos.
Betono konteineriai su sukietintomis radioaktyviosiomis atliekomis bus kraunami į betono rūsius, įrengtus virš gruntinio vandens lygio. Talpyklos apatinis barjeras bus suformuotas iš specialaus vandeniui nelaidaus molio, viršutinis gruntinis barjeras bus daugiasluoksnis, nelaidus vandeniui, atsparus erozijai ir atmosferos poveikiui.
Radionuklidams migruoti iš talpyklos neleis keli gamtiniai ir dirbtiniai barjerai: betonas, betoninės atliekų pakuotės, rūsių užpildas tarp pakuočių, betono rūsiai, vandeniui nelaidus molis, natūralus gruntas.
Užpildžius talpyklą, kaupo paviršius bus apželdintas žole, kuri ne tik apsaugos nuo erozijos, bet ir išgarindamas daug vandens sumažins drėgmės patekimo į talpyklą galimybę. Talpykla užims 3 ha plotą.
Talpykla bus prižiūrima ne mažiau kaip 300 metų. Po tiek laiko radioaktyvumas natūraliai sumažės ir nebekels pavojaus žmonėms ir aplinkai. Didelio aktyvumo radioaktyviosios atliekos kol kas saugomos IAE saugyklose.
Dainoras Likas