„Sausio 13-osios naktis liko šviesesnė už dieną, bent jau tiems, kurie bėgo ne tolyn nuo mirties pavojaus, o artyn prie jo…” – apie vieną ryškiausių naujausios Lietuvos istorijos datų yra pasakęs Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas
Vytautas Landsbergis. Buvo tokių, kurie nuo to mirties pavojaus tolo, tačiau ne iš baimės, o vykdydami svarbias puolamos valstybės užduotis. Vienas tokių – tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras, šiuo metu – ambasadorius prie Šventojo Sosto Algirdas Saudargas. Prieš penkiolika metų jis buvo gavęs įgaliojimus kurti vyriausybę emigracijoje, jei smurtu ar kitokia prievarta būtų sutrukdyta vykdyti savo įgaliojimus 1990 metais teisėtai išrinktai Aukščiausiajai Tarybai. Su Algirdu Saudargu „Ekstra” kalbėjosi Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos 15-ųjų metinių išvakarėse.
– Ypatingų paslapčių iš tų laikų ir nėra, nes įtemptomis to sausio dienomis mūsų elgesys buvo labai atviras ir viešas. Viešumas ir buvo pagrindinis mūsų ginklas, – teigia A.Saudargas. – Ir, žinoma, teisybė. Lygiagrečiai iš sovietų pusės ėjo dezinformacija, kurią teikė liūdnai pagarsėjęs savo sufabrikuotais reportažais Aleksandras Nevzorovas. Tik viešumas ir teisybė leido paneigti tas klastotes.
– Esate užsiminęs, kad buvo labai sunku priprasti prie šalčio, kuris dvelkė iš pasaulio. Kaip tą šaltį pavyko atitirpinti?
– Tas šaltis yra nuolatinis, tokia yra politikos realybė. Tais laikais buvo juntamas kontrastas. Viena vertus, daugybė žmonių ar net pareigūnų buvo be galo nuoširdūs, mums prijaučiantys ir paremiantys. Kita vertus, visa pasaulinės politikos globali sistema buvo be galo atsargi, ją saistė įvairūs susitarimai, todėl užsienio valstybių reakcija atrodė labai šalta, santūri. Mums pareigūnai sakydavo: „Mes paraginome M.Gorbačiovą liautis”. Ir tiek, daugiau nieko.
Susidurdavome su nepramušama siena, tačiau tokia yra realybė. Kaip žinome, tuo metu buvo beprasidedąs ir pirmasis karas Persijos įlankoje, tad Sausio įvykiai Vilniuje vyko to karo dūmų uždangoje.
Turėjome bet kokiomis priemonėmis prasimušti į viešumą. Ir patekti pas kitų valstybių pareigūnus dažnai tekdavo vos ne pro užpakalines duris. Svarbu buvo įtikinti, kad Lietuvos valdžia funkcionuoja, parlamentas dirba, kad sovietai nekontroliuoja Lietuvos, jos nevaldo. Nes reali sovietų valdžia baigdavosi šiurkščia jėga užimtuose atskiruose pastatuose.
Reikėjo ir nuolat įtikinėti, kad Lietuvoje nėra sumaišties ar skilimo. Juk bandyta sakyti, kad vyksta didelė politikų tarpusavio kova. Svarbus darbas buvo prisikviesti kuo daugiau liudininkų, kurie patys įvertintų padėtį pas mus, o ne tik būtų maitinami A.Nevzorovo agresyvia propaganda.
Ambasadoriaus Adolfo Venckaus begalinėmis pastangomis ir turimais ryšiais pavyko gauti tribūną Europos Parlamente (EP), kuriame parodžiau vaizdajuostę su TV bokšto ir Lietuvos TV šturmo vaizdais. Tuos sukrečiančius epizodus EP nariai, su kuriais teko susitikti net po dešimtmečio, puikiai įsiminė.
Tačiau ypač didelė simpatija buvo jaučiama Lenkijoje. Lenkai labai šiltai palaikė Lietuvos kovą. Lenkijos valdžia buvo kiek atsargesnė, bet taip pat labai palanki. Tas jų atsargumas buvo politiškai visiškai pateisinamas ir suprantamas. Turėdami pagrindo būti labai atsargūs, jie elgėsi itin draugiškai ir mus labai parėmė. Suteikė ne tik galimybių dirbti, bet pasidalydavo vertinga informacija, kurios pats neturėjau galimybės gauti.
– Savo atsiminimuose esate rašęs, kad Varšuvos geležinkelio stotyje sausio 12 d. išlipote be jokio plano. Kaip tas veikimo planas ėmė rastis?
– Kruvinojo Sausio 13-osios sekmadienio išvakarėse, penktadienį, vyko Vyriausybės posėdis, beje, Alberto Šimėno vadovaujamas, kuriame buvo nuspręsta, kad užsienio reikalų ministras vyks į užsienį, tuo pasirūpinti turėjo Krašto apsaugos departamentas. Tada V.Landsbergis man ir Broniui Kuzmickui, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojui, kuris tuo metu buvo užsienyje, davė įgaliojimus atstovauti parlamento pirmininkui, kuris kartu buvo ir valstybės vadovas.
Vyrai, kurie mane lydėjo, nusprendė vykti per Brestą, nes manė, kad saugiau bus padaryti kilpą, o ne važiuoti tiesiai per Lazdijus. Breste sėdęs į traukinį apie vidurdienį jau buvau Varšuvoje. Tad išankstinio plano ar gairių, ką reikėtų daryti, iš tiesų nebuvo.
Nors, ką daryti, buvo aišku, reikėjo tik pasitelkti priemones. Varšuvoje nuėjau tiesiai į Seimą. Man maloniai suteikė galimybę skambinti į Vilnių, atraportavau, kad sėkmingai kirtau sieną. Man davė kambarį, ryšio priemones, tad aną lemtingąją naktį prabuvau prie telefono sujungtas su V.Landsbergio kabinetu.
– Ir dabartinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis jau talkino jums?
– Negaliu dabar tiksliai pasakyti, kuriuo metu jis prisijungė, bet tų talkininkų buvo labai daug. Gerai atsimenu Česlovą Okinčicą, kuris turėdamas puikius ryšius Varšuvoje beveik visą pagalbą ir padėjo sutelkti.
– Kaip dėl tų paslaptingų įrašų, dėl kurių buvo sukeltas skandalas Seime?
– Kitą dieną po lemtingos nakties mane perkėlė į viešbutėlį „Zajazd Napoleonski”, kur praleidome dar keletą naktų. Šiame viešbutyje ir buvo daromi pokalbių su Vilniumi garso įrašai, kurių kontekste ir minėtas A.Valionis.
Kažkodėl niekas nepasidomėjo, kad tų įrašų kopijos yra Seime. O tų pokalbių būta daug, nes pradėjo plūsti ir įvairūs humanitarinės pagalbos prašymai. Nors tuo metu man tos techninės įrašinėjimo problemos visai nerūpėjo. Būdamas ambasadorius Lenkijoje A.Valionis įteikė man tas kasetes, o jų skaitmeninės kopijos guli Seime.
Tad jokios paslapties čia nebuvo ir nėra. Kaip minėjau, pagrindinė strategija buvo viešumas – visas žinias iš Vilniaus iš karto pranešdavome spaudos konferencijose. Slaptų planų kurti nebuvo kada.
– Lenkai įrodė, kad šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę” yra netuščias. Tačiau paramos iš JAV ambasados Varšuvoje sulaukti buvo gerokai sunkiau…
– Iš perspektyvos gal tie mano veiksmai atrodo naivoki, tačiau vis dėlto jie buvo prasmingi. Sužinojęs, kad Vilniuje žūva žmonės, naktį bandžiau susisiekti su JAV ambasada, tačiau visos mano pastangos atsimušė į ambasadą saugantį jūrų pėstininką. Man buvo pasakyta, kad ambasadorius miega arba nekelia telefono ragelio. Tai reiškė, kad jis nenori turėti jokių kontaktų. Vis dėlto vėliau, pirmadienį, buvau priimtas ir išklausiau oficialią JAV poziciją.
Gal kiek naivokai skambėjo ir mano mintys žurnalistams, jog klaida pradėti karą Persijos įlankoje, kai Sovietų Sąjunga naudojasi ta priedanga ir pradeda puolimą Vilniuje. Kalbėjau ir apie sovietų diktatūros pavojus. Tai sudomindavo spaudą, atsirasdavo kontaktas, diskusija.
Kai Estijos įgaliotinis Lietuvoje Martas Tarmaakas atvežė į Varšuvą įgaliojimus dėl egzilinės vyriausybės, parodėme juos žurnalistams. Visiems iš karto kildavo klausimas, kur reziduos toji vyriausybė? Ir aš leisdavausi į tą pokalbį, nes tai sudomindavo, bet po visko primindavau, kad kol kas dar nieko nekursiu, nes valdžia Lietuvoje padėtį kontroliuoja. Tie mano padėties aiškinimai žurnalistams nebuvo tokie įdomūs. Jiems reikėjo konkretybių, kurios taptų tolesnio pokalbio kabliuku.
Manęs klausdavo, ar nebus ta emigracinė vyriausybė Londone, žinant istorines sąsajas su emigracinės lenkų vyriausybės rezidavimu šiame mieste? Tokie pokalbiai mums buvo kelias į viešumą. Kaip ir naktinis vizitas į JAV ambasadą.
– Likimas lėmė, kad tos emigracinės vyriausybės kurti nereikėjo, tačiau ar bent teoriškai buvo svarstoma, kurioje vietoje ji galėtų kurtis?
– Tai nebuvo aktualu, nes per kelias dienas po Sausio 13-osios atsirado buvusios įtampos atoslūgis. Jau ir Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas pradėjo teisintis pasaulio visuomenei, esą nieko nežinojęs apie sovietų kariuomenės siautėjimus. Tad mūsų dienotvarkėje pirmas punktas nebuvo galvoti, kas bus, jei vėl mus šturmuotų.
Tokie svarstymai atsinaujino, kai tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Maskvoje prasidėjo pučas. Tada V.Landsbergis tą pačią dieną vėl mane išsiuntė į Varšuvą, tačiau šįkart daugiausia dėmesio telkėme į informacijos perdavimą iš Lietuvos ir į Lietuvą.
– Po Sausio įvykių įvairiu lygiu tekdavo susitikti su užsienio valstybių diplomatais. Kas labiausiai stebino?
– Dabar, žvelgdamas atgal, galiu teigti, kad stebino ne tiek tas užsienio politikų šaltumas, o susidūrimas, skaitymasis su realybe. Gali teoriškai tai žinoti, nuspėti, tačiau kai susiduri tiesiogiai, tai reikia perprasti ir įsisąmoninti.
Pavyzdžiui, tuometis Europos Komisijos užsienio reikalų komisaras Hansas Andrisenas pusiau privačiame pokalbyje, veikiamas to paties A.Nevzorovo „reportažų”, man aiškino, kad patys lietuviai esame susiskaldę, paskendę vidaus kovose. Klausantis tokių kalbų, aišku, užvirdavo kraujas, būdavau apimtas šoko. Bet tokius dalykus reikia suprasti, tad prašiau, kad susitiktume dar kartą, ir jam sutikus, kantriai aiškinau, kas vyksta Lietuvoje.
Britai man yra patarę vykti į Boną ir susitikti su užsienio reikalų ministru Hansu Dietrichu Genscheriu. Esą vokiečiai lyg labiau specializuojasi sovietų klausimais, palaiko artimesnius ryšius su M.Gorbačiovu.
Man pavyko gauti audienciją, H.D.Genscheris priėmė, išdėsčiau visą Lietuvos reikalą. O jis klausia: „Ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės?” Matyt, pagrindą tokiam klausimui jis turėjo, nors tokio rango užsienio reikalų specialistas puikiai skiria, kas yra politinė propaganda ar dezinformacija. „Taip, be jokių abejonių”, – atsakiau. Manau, kad jau prieš tai sovietų pareigūnai vokiečiams buvo suteikę kažkokios informacijos, kuri sukėlė abejonių mūsų nepriklausomybės siekio tikrumu. Tokie epizodai anais laikais sukeldavo dideles mūsų emocijas, bet jas reikėjo atidėti į šalį ir logiškai išaiškinti tikrąją padėtį.
Tuo metu H.D.Genscheris nieko konkretesnio negalėjo man nei pasakyti, nei paguosti, nes Vokietijos politika buvo labai atsargi ir sudėtinga. Tačiau vėliau jis, jau nebe pareigūnas, buvo atvykęs į Vilnių ir skaitė labai palankius Lietuvai pranešimus. Taigi H.D.Genscherio – pareigūno ir asmens – požiūris labai skyrėsi. Tame minėtame politiniame šaltyje būta ir labai daug šilumos – ypač iš laisvesnių pažiūras reikšti Europos valstybių parlamentarų.
– O kaip tais laikais diplomatijos lankose elgėsi Šventasis Sostas?
– Tuo metu tiesiogiai su Šventojo Sosto pareigūnais nebuvau susitikęs, bet buvo proga susitikti su tuomečiu Šventojo Sosto pronuncijumi Olandijoje arkivyskupu Audriu Juozu Bačkiu. Jis apie Lietuvą ir šiaip daug žinojo, tačiau aš jam galėjau pateikti tam tikrų detalių. Manau, jis viską, ką išgirdo iš manęs, Šventajam Sostui išdėstė ir perdavė.
– Kalbama, kad prieš penkiolika metų mus bandė sutraiškyti tankais, o dabar paims dujomis, energetika. Ar galima kalbėti apie rimtesnę bendrą ES politiką energetikoje?
– Tai labai platus ir painus reikalas. ES svarstoma, kokias bendras lėšas skirti vienai ar kitai sričiai, infrastruktūrai ir pan. Ironiška, bet pati ES ir kilo iš ekonominio susitarimo su dideliu energetikos aspektu. Anglių ir plieno bendrija, „Euratomas”, reguliuojantis atominę energetiką, ES viduje yra suderinti ir veikia. Tačiau išorės ryšiai, užsienio politika iki šiol ES yra mažai koordinuojami. Šiame kontekste, kai kalbame apie dujų tiekimą iš trečiųjų šalių, tai yra kiekvienos atskiros šalies reikalas. Vienodo visų ES valstybių priėjimo prie energetinių resursų užtikrinimas – erdvė ateities veiklai.
„Ekstra”