Praradęs regėjimą dešimtmetis berniukas raško gyvenimo pažinimo medžio vaisius
Neregiu tapusio berniuko motina Laima Dvylaitienė nepuolė į paniką – ji pradėjo rengti sūnų savarankiškam gyvenimui. Motina atkakliai pratina sūnų prie buitinių darbų, rūpinasi jo fizine sveikata, lavina meninius sugebėjimus ir kartu puoselėja viltį sugrąžinti Mindaugui regėjimą.
Nepraranda vilties matyti
Dešimtmetis liesas berniukas su trumpikėmis ir tamsiais plaukimo akiniais stovėjo ant baseino krašto, glausdamas prie savęs didelį pliušinį šuniuką, kurį jis čia gavo dovanų. „Jo didžioji svajonė – turėti gyvą šuniuką, tačiau mums, silpnai matantiems, būtų sunku jį prižiūrėti. Tai ir pats sūnus supranta, tad labai apsidžiaugė netikėta dovana”, – tikino Mindaugo mama Laima Dvylaitienė, kartą per savaitę atvedanti aklą sūnų į plaukimo treniruotes.
Mindaugas turėjo įgimtą akių patologiją, glaukomą. Vėliau atšoko akių tinklainė, ir berniukas pradėjo pamažu akti. L.Dvylaitienė niekada neužmirš 2003 metų vasario dešimtosios vakaro. Mindaugas, parėjęs iš darželio, žaidė savo kambaryje. Netrukus tarpduryje pasirodė išsigandęs ir pranešė: „Mama, aš nieko nematau”. Po to, kai gydytojai patvirtino, kad nėra jokios vilties sugrąžinti užgesusį regėjimą, silpnaregės motinos ir nereginčio jos sūnaus gyvenimas pasuko kita vaga.
Dirba kompiuteriu
Mindaugas iki šiol vaikšto nuleidęs galvą – šis įprotis atsirado tuomet, kai silpnai regėjusį berniuką akindavo ryški šviesa. Jo motina tikisi, kad plaukiojimas baseine ne tik sustiprins liauną, fiziškai silpną sūnaus kūną, bet ir privers laikyti galvą tiesiai. „Palikau darbą ir savo gyvenimą pašvenčiau Mindaugui, nes noriu, kad jis išmoktų gyventi savarankiškai, būtų išsilavinęs fiziškai ir dvasiškai. Maža to, mes abu tikime, kad ateis medicinoje metas, kai bus įmanoma ir akių donorystė. Kadangi abi Mindaugo akys gyvos, turiu viltį, kad jis kada nors praregės”, – neklusnią ašarą nubraukusi tvirtino L.Dvylaitienė.
Mindaugas ne tik lanko pamokas Kauno silpnaregių ir aklųjų ugdymo centre, bet ir pramoko ten vytelių pynimo, lipdyti iš molio, dainuoja folkloro ansamblyje. Tėvai jam nupirko specialiai akliesiems pritaikytą kompiuterį, ir Mindaugas juo dirba. Namuose jis atlieka nemažai ruošos darbų, o prieš Kalėdas net šviestuvus namuose nuvalė.
Pralenkė mamą
Mindaugo mama džiaugiasi, kad jis jau savarankiškai išlipa iš troleibuso, tačiau dar negali nepalydėti berniuko iki mokyklos. Būdamas labai drovus nedrįstų prašyti žmonių pagalbos. Be to, Kaune dar nėra akliesiems tokių kaip Vilniuje pultelių, kurie praneštų artėjančio troleibuso numerį, maršrutą.
„Mane sūnus jau pralenkė sugebėjimais, – tikino Mindaugo mama. – Išmoko ir plaukti, ir dviračiu važiuoti, o aš to nemoku ir, matyt, nebeišmoksiu. Teks pirkti dvivietį dviratį, kad Mindaugas galėtų minti pedalus su šiek tiek reginčiu tėčiu, kuris galės sėdėti prie vairo”.
Nemoka Mindaugo mama ir akordeonu groti, tačiau nori, kad sūnus pats mėgautųsi muzikos garsais. Tad veda savo atžalą į Kauno 1-ąją vaikų muzikos mokyklą. Berniuko motina stebisi pedagogų kantrybe ir jų darbo rezultatais – Mindaugas pavasarį turėtų dalyvauti mieste rengiamame akordeonistų maratone.
Unikali trenerė
Garsi praeityje Lietuvos plaukikė Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė Lietuvos kūno kultūros akademijoje rengia ir specialistus, kurie mokys žmones su įvairiomis negaliomis plaukti. Trenerė ir dėstytoja turi didelę patirtį šioje srityje – yra išugdžiusi, parengusi savarankiškoms treniruotėms Kęstutį Skučą, kuris tapo žmonių su negalia Pasaulio plaukimo čempionu. Minėjo trenerė ir Sigitą Gilytę – Lietuvos žmonių su negalia plaukimo rekordininkę.
Drąsiai į giliausią baseino vietą nuo bokštelio šokęs Mindaugas, dar regėdamas šviesą, svajojo apie plaukimą, tačiau bijojo vandens. Šią berniuko baimę B.Statkevičienė greit įveikė. „Teko kartu su juo mirkti vandenyje, mokant plaukimo abėcėlės. Tokiu atveju kontaktas su akluoju vandenyje yra labai specifinis, bet teikiantis daug džiaugsmo. Ypač tuomet, kai matai pažangą”, – tvirtino trenerė, lengvu prisilietimu prie Mindaugo padrąsindama jį šuoliui į vandenį.
Viltis neužgeso
Mindaugas, kuris dabar mokosi nerti po vandeniu, nedrąsiai pasigyrė, kad rengiasi dalyvauti plaukimo nugara rungtyje. „Mokydama plaukti, visada galvoju apie varžybas, nes tai yra testas tiek matančiajam, tiek neregiui”, – aiškino trenerė, pati iki šiol labai sėkmingai dalyvaudama Pasaulio ir Europos plaukimo veteranų varžybose.
Trenerė niekada nepasakė Mindaugui „blogai”. Jis girdėjo tik „šaunuolis”, „puikiai”, „gerai”. Daugiau nei valandą individualiai Mindaugo treniruotei skirianti B.Statkevičienė nė sekundei nenuleidžia nuo jo akių ir džiaugiasi, kad berniukui, plaukiojančiam giliajame baseino gale, jau nebereikia paduoti lazdos.
Po treniruotės išlipęs ant baseino krašto Mindaugas nusiėmė plaukimo akinius, nusimaudė po dušu ir, priglaudęs prie savęs pliušinį šunelį, pasakė, kad namuose turi triušę Skipę, kurią labai myli. Berniukas jau perskaitęs visas jo amžiui tinkančias knygas, kurios yra akliesiems ir silpnaregiams skirtoje bibliotekoje. Vienoje tokių knygų jis perskaitė, kad geriausias aklųjų vedlys yra auksaspalvis retriveris. Tad dabar Mindaugas svajoja apie šios veislės šunį ir kartu nepraranda vilties, kad kada nors pamatys jį ir visą pasaulį.
Virginija Skučaitė