„Kauno diena” pradeda akciją, kuria siekiama atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į nykstantį unikalų Pažaislio vienuolyno ansamblį
Įstabiam XVII amžiaus Lietuvos baroko perlo – Pažaislio vienuolyno ansambliui – iškilo pavojus. Kasmet vis labiau nykstančiai kultūros vertybei neužtenka dabar šiam objektui skiriamų Vyriausybės lėšų ir dėmesio. Už valstybės lėšas ir tikinčiųjų aukas restauruojamas tik interjeras, kai tuo tarpu beveik visose patalpose karaliauja drėgmė, įsimetęs pelėsis ir sienų grybelis, vėdinimo sistema nefunkcionuoja, šiaurės ir pietų bokštai bei bokštelis virš zakristijos – avarinės būklės.
„Kauno diena” skelbia tęstinę akciją „Išsaugokime Lietuvos baroko perlą”, kuria norima atkreipti miesto valdžios bei Vyriausybės dėmesį į Pažaislio vienuolyno ansamblio dabartinę būklę, sutelkti miestiečius bendroms iniciatyvoms bei siekti, kad būtų pradėtas šio unikalaus baroko paminklo įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą procesas.
Anksčiau ekspertai lankėsi dažniau
Seserų kazimieriečių generalinė vyresnioji Remigija sakė, kad lig šiol iš valdžios institucijų jokios paramos neprašė dėl keleto priežasčių. Iš kuklumo. Dėl to, kad seserų tikslas – apaštalauti ir melstis. Todėl, kad, 1992 metais kazimierietėms sugrįžus į vienuolyną (jame Šv. Kazimiero seserų vienuolynas veikė nuo 1920 metų), čia kasmet lankydavosi labai daug paveldo ekspertų komisijų ir atrodė, kad visiems padėtis yra žinoma.
Lig šiol vienuolės keletą kartų raštu kreipėsi į miesto valdžią, tik prašydamos sutramdyti naktį aikštelėje prie vienuolyno besirenkančius ir triukšmaujančius jaunuolių būrius. Tačiau ir tokios pagalbos nesulaukė.
„Dabar pajutom, kad kažką reikia daryti. Mūsų menkų jėgų jau neužtenka vienuolyno nykimui sustabdyti”, – kalbėjo seserų kazimieriečių vyresnioji. Ji vardijo, kad vėdinimo sistemos kaip ir nėra. Buvusi senoji dėl nežinia kokių priežasčių nefunkcionuoja, tad vėdinama darant skersvėjus pro langus ir duris. Tačiau to neužtenka: sienos, grindys drėgsta, įsimetė pelėsis, apniko grybelis. Koridoriuje, kuriame yra garsusis šv.Brunono Kverfurtiečio hagiografinis paveikslų ciklas, pasakojantis apie pirmąjį Lietuvos krikštą ir su juo susijusį 1009 metais Kvedlinburgo analuose pirmąjį kartą paminėtą Lietuvos vardą, lupasi tinkas. Daugelis patalpų žiemą visai nešildomos. Gyvenamosios patalpos šildomos kūrenant malkas.
Sesers Julitos žodžiais, drėgnose patalpose esančios freskos kol kas dar išlaikę pirmaprades spalvas. „Jos laikosi, nes tai maldų prisodrinta Dievo erdvė”, – kalbėjo sesuo kazimierietė, vedžiodama po nepakartojamą įspūdį sukeliančią vienuolyno Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, puoštą juodu bei raudonu marmuru, suderintu su spalvingomis freskomis ir balto stiuko lipdiniais.
Pagalbos signalai nepasiekė
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas Jonas Glemža įsitikinęs, kad Pažaislio vienuolyno ansamblio bendra būklė – nebloga, tik trūksta palaikomojo restauracinio remonto. „Bėgant laikui sensta pastatų išorė, kai kur pradeda trupėti tinkas, yra problemų dėl statinių eksploatacijos”, – kalbėjo neseniai Pažaislio vienuolyne lankęsis pareigūnas. Tačiau jis teigė, kad prašančių pagalbos raštų nei iš dabartinių vienuolyno šeimininkių – šv.Kazimiero seserų kongregacijos, nei iš Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio Kultūros paveldo komisijoje nėra gauta.
Valstybės programose kasmet skiriama lėšų vienuolyno bažnyčios freskų restauravimui. Tačiau ar prasminga skirti dešimtis tūkstančių litų sieninės tapybos restauravimui, jei patalpos, kuriose šie kūriniai yra, nėra normaliai šildomos ir vėdinamos? „Mes lėšų neskirstome, o tik svarstome pateiktas finansuoti programas”, – atsakė J.Glemža ir pastebėjo, kad savo nuosavybe turėtų labiau rūpintis šeimininkės – vienuolės, o joms padėti galėtų Kauno arkivyskupijos kurija. Vėliau paveldosaugos valdininkas visgi pripažino, kad Pažaislio vienuolynas vertas ir didesnio miesto bei valstybės dėmesio.
Be rašto esą negali veikti
J.Glemža atsargiai vertino galimybę Pažaislio vienuolyno ansambliui patekti į Pasaulio paveldo sąrašą. „Europoje baroko ansamblių yra labai daug ir reikėtų labai didelio parengiamojo darbo, analizės europiniu mastu bei diskusijų, ar tikrai Pažaislio vienuolyno ansamblis galėtų pretenduoti į šį sąrašą”, – sakė J.Glemža.
Bet pareigūnas pasisakė už tai, kad būtų sudaryta speciali ekspertų komisija dabartinei Pažaislio vienuolyno ansamblio būklei nustatyti ir aptarti galimybę pradėti dokumentų rengimą Pasaulio paveldo centrui. Ši komisija galėtų būti sudaryta tik tada, jei seserys kazimierietės kreiptųsi į Kultūros ministeriją, Kultūros paveldo komisiją bei nacionalinę UNESCO komisiją.
Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjai Irenai Vaškelienei atrodo, kad Europos mastu Pažaislio vienuolynas nėra išskirtinis objektas. I.Vaškelienės žodžiais, Pažaislio ansamblio būklė reikalauja nuolatinių investicijų. „Bloga pamatų hidroizoliacija, problemiška lietaus surinkimo sistema. Kazimierietės nepajėgios vienos šių dalykų susitvarkyti. Valstybė kasmet skiria lėšų tik interjero menų restauracijai. Norėtųsi didesnio Savivaldybės dėmesio”, – sakė valdininkė.
Skirtas griežtai vienuolių regulai
Architektūros daktaras, profesorius Jonas Minkevičius teigė, jogt didžiausia blogybė, kad Pažaislis restauruojamas ne kompleksiškai, o „mozaikiniais gabalais”: kol vieną galą lopai, kitas nyksta. „Kas iš to, kad restauruojamos freskos, jei žiemą ant jų susidaro šerkšnas! – piktinosi kaunietis profesorius. – Tuo tarpu visas ansamblis nyksta: bokštai griūva, modernios šildymo ir vėdinimo sistemos nėra”. Jis pastebėjo, kad formaliam valdininkų atsisakymui restauruoti Pažaislio ansamblį kompleksiškai pretekstas yra – atseit tegu rūpinasi vienuolės ir kurija. Tačiau naudojimasis šiuo pretekstu, anot J.Minkevičiaus, iliustruoja valdininkų nenorą dirbti.
Profesorius įsitikinęs, kad Pažaislio vienuolyno ansamblis vertas patekti į Pasaulio paveldo sąrašą. „Iš tiesų baroko ansamblių Europoje yra daug: Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Tačiau Pažaislyje XVII amžiuje pastatytas reto tipo vienuolynas, projektuotas pagal specialią programą. Vienuolyno mecenato, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanclerio Kristupo Zigmanto Paco sumanymu, jis ne tik skirtas Pacų šeimos memorialiniam įamžinimui, bet ir pritaikytas griežtai vienuolių atsiskyrėlių regulai”, – pasakojo J.Minkevičius ir pabrėžė, kad vienuolyno paskirtį ir struktūrą mažai kas akcentuoja kalbėdamas apie Pažaislio ansamblio vertę.
Kamaldulių ordino, XI amžiuje įsteigto Italijoje, vienuoliai duodavo vienatvės ir tylėjimo įžadus, gyvendavo vienuolynuose-eremuose, kiekvienas atskirame savo namelyje-celėje.
J.Minkevičiaus žiniomis, dar vienas kamaldulių vienuolyno ansamblis yra Vygriuose (Lenkija), tačiau jo architektūrinė vertė žymiai mažesnė nei Pažaislyje stovinčiojo.
Pirmiausia reikia valstybės valios
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė sakė, kad po to, kai „Kauno diena” užklausė apie galimybę įrašyti Pažaislio vienuolyno ansamblį į Pasaulio paveldo sąrašą, komisijos vykdomojo komiteto posėdyje buvo kalbėta apie šio ansamblio dabartinę būklę. Nutarta, kad artimiausiu metu galėtų būti sudaryta komisija, atvyksianti į Pažaislį ištirti vienuolyno ansamblio pastatų būklės.
A.Dirmaitės teigimu, nesvarbu, bus ar nebus šis objektas įrašytas į garbingą sąrašą, jam būtina skirti didžiulį dėmesį ir lėšas. „Jei Pažaislio ansamblis net ir nepatektų į Pasaulio paveldo sąrašą, tai neturėtų reikšti, kad šis kompleksas mums, mūsų istorijai ir tautinei savimonei yra nesvarbus, kad jo nereikia saugoti. Nenormalu, kad dabar tik seserims kazimierietėms palikta rūpintis šiuo vertingu paveldo objektu”, – kalbėjo buvusi kaunietė A.Dirmaitė ir svarstė, kad tokia padėtis susidarė todėl, kad lig šiol nėra patvirtinto Valstybinės reikšmės paminklų sąrašo.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė taip pat informavo apie paveldo objektų patekimo į Pasaulio paveldo sąrašą tvarką. A.Dirmaitė pabrėžė: „Pirmiausia reikia pačios valstybės išreikštos valios, kad norima numatytą objektą įtraukti į šį garbingą sąrašą”. Todėl kultūros ministras raštu turi kreiptis į UNESCO sudėtyje esantį Pasaulio paveldo centrą, siūlydamas įtraukti paveldo objektą į Pasaulio paveldo preliminarųjį sąrašą ir trumpai apibūdindamas jo unikalumą. Tai vadinama savotišku vietos rezervavimu. Tada iš įvairių sričių vietinių specialistų sudaryta darbo grupė pradeda rengti nominacinę bylą pagal nustatytus kriterijus. Pasaulio paveldo centras skiria nepriklausomus ekspertus, kurie atvyksta į vietą ir tikrina, ar nominacinėje byloje pateikta medžiaga apie paveldo objekto išskirtinumą europiniu mastu yra teisinga. Ekspertai taip pat susitinka su miesto ir valstybės valdžios atstovais, kurie turi dokumentais pagrįsti savo pažadą išsaugoti unikalų objektą bei pateikti vadybos planą 10 metų į priekį. „Jei dabar į Pažaislį atvyktų Pasaulio paveldo centro ekspertai, jie, žinoma, paklaustų: kodėl jūs prašote mūsų pagalbos, jei patys nesirūpinate šiuo objektu?” – pastebėjo A.Dirmaitė.
Nepriklausomų ekspertų ataskaita apie Pažaislį būtų pristatyta patariamosios UNESCO institucijos -ICOMOS komitetui. ICOMOS tarybos išvados pateikiamos Pasaulio paveldo centrui, kuris tarpininkauja, kad artimiausioje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje būtų svarstomas klausimas apie paveldo objekto įtraukimą į Pasaulio paveldo sąrašą. Pritarti, atmesti arba atidėti – taip gali balsuoti 21 valstybės atstovai, Pasaulio paveldo komiteto nariai. Lietuvai šiame komitete atstovauja Ina Marčiulionytė.
Žilvinė Petrauskaitė