Trauma sužlugdė viltis

Balandžio mėnesį 20-metį švęsiančiai Aurelijai Misevičiūtei prieš dvejus metus buvo pranašaujama geriausios Lietuvos tenisininkės šlovė.

Tačiau negailestinga trauma tarptautinėse varžybose Italijoje sužlugdė tolesnę Aurelijos, siekusios būti profesionalia žaidėja, karjerą.

Per aštuonis mėnesius dėl to, kad negalėjo žaisti, išgaravo visi Pasaulio moterų teniso reitingui surinkti klaipėdietės taškai ir 286-oji vieta, į kurią buvo pakilusi A.Misevičiūtė.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tenisininkė dar labiau galėjo pasinerti į mokslus, pasiruošti studijoms Amerikoje.

Kai A.Misevičiūtė švęsti švenčių grįžo į Klaipėdą, pasinaudojome proga pakalbinti vėl pergales teniso kortuose skinančią žaidėją.

– Šiandien studijuoji Jungtinėse Valstijose. Kaip susiklostė, kad Tu išvykai į Ameriką?

– Jei ne trauma, būčiau profesionali teniso žaidėja ir mokytis nebūtų laiko. Kadangi patyriau sunkią traumą, kuri perniek pavertė daugelio metų darbą, pasitarusi su trenere Valdone Povilioniene, nutariau studijuoti Amerikoje. Dar besimokydama „Ąžuolyno” gimnazijoje laikiau testus, kad būtų lengviau įstoti į JAV universitetą.

Apie savo norą studijuoti Užatlantėje pranešėme pažįstamam amerikiečių teniso treneriui Maiklui Hegartui. Jis mane žinojo iš tarptautinių varžybų ir apsidžiaugė, kad noriu atvykti į Ameriką. Taip tapau Arkanzaso universiteto studente.

– O jei nebūtum išlaikiusi testų, ar treneris Tave būtų „prastūmęs” į universitetą?

– Tikriausiai, nes jis šiame universitete – autoritetas, o ir sportuojantys studentai labai laukiami.

– Tad kaip toje Amerikoje?

– Iš pradžių nepatiko. Per daug viskas skyrėsi nuo Europos. Nauja aplinka, nauji žmonės. Sunkios treniruotės, o dar reikia mokytis. Niekas nekainuoja – nei studijos, nei bendrabutis, nei maistas. Metams aš universitetui atsieisiu 22 tūkstančius JAV dolerių. Tiesa, grynų negaunu nė cento. Po truputį apsipratau. Studijuoti sekasi gerai. Sesijoje gavau visus aukščiausius balus, tiksliau raides.

– Kokios gyvenimo sąlygos?

– Bute, kuriame yra keturi atskiri kambariai ir bendra virtuvė, gyvenu su trimis amerikietėmis. Tačiau geriausi santykiai su teniso komandoje rungtyniaujančiomis latve ir dviem kroatėmis.

Maitinuosi universiteto valgykloje. Patiekalų pasirinkimas didelis, tačiau maistas nenatūralus.

– O kokios mokslų sąlygos?

– Viskas kompiuterizuota. Knygos, vadovėliai – internete, pažymius sužinau iš interneto, su dėstytojais bendraujame internetu. Universitete pilna kompiuterių kabinetų, kuriuose studentai visą parą gali sėdėti. Su draugais Lietuvoje irgi bendrauju internetu. Neįsivaizduoju kaip reikėtų gyventi be kompiuterio. Tik atsikeliu ir iš karto lekiu prie jo.

– Ar tenisui lieka laiko?

– Ne taip seniai universiteto tenisininkes pradėjęs treniruoti M.Hegartas jau rodo gerus rezultatus. Šįmet kartu su manimi komandą sustiprino kroatė Ela Kaludar. Mes pradėjome kilti į viršų. Treneris griežtas, sustiprino treniruotes ir nori, kad mes patektume į JAV universitetų 20-uką. O aukštųjų mokyklų Amerikoje net nesuskaičiuosi. Vien teniso pirmenybių reitingo lentelėje yra 75.

Sezono metu mes tenisui paaukojame visą savaitgalį – tris dienas. Į varžybas skraidome lėktuvais. Nuskrendame, sužaidžiame, parskrendame, žiūrėk, jau vėl pirmadienis.

Varžybų gausybė: universitetų aukščiausioji lyga, regioninės lygos, tik spėk žaisti.

Treniruočių sąlygos – pačios geriausios. Yra viskas, ko reikia. Aprengia nuo galvos iki kojų, aprūpina šiuolaikiškiausiu sporto inventoriumi.

– Tačiau būdama studentė nebegali grįžti į profesionalųjį tenisą.

– Taip. Studentams draudžiama žaisti ir komerciniuose turnyruose, kuriuose yra piniginiai prizai. Tiesa, galiu ginti Lietuvos rinktinės garbę oficialiose varžybose.

– Po ketverių metų baigsi studijas, tau bus 24-eri, galėsi vėl bandyti jėgas profesionaliame tenise.

– Jau bus per vėlu viską pradėti nuo nulio.

– Trauma tikriausiai buvo didelis smūgis Tau, treneriams?

– Trenerei V.Povilionienei, mano karjera besirūpinančiam Kaziui Povilioniui ir man buvo didelis smūgis. 2004 metų turnyro Italijoje metu trūko kryžminiai raiščiai. Skausmas buvo neapsakomas. Dar du mėnesius gydytojai negalėjo tiksliai diagnozuoti. Tik po tiek laiko buvau operuota Kaune.

– Ar per šį laikotarpį, kol tu nežaidei, kol esi Amerikoje, sužibo naujų žvaigždžių Lietuvos moterų tenise?

– Niekas nepasikeitė ir artimiausiu laiku nepasikeis. Mano pagrindinė varžovė Lietuvoje Lina Stančiūtė nekyla pagal pasaulio tenisininkių klasifikaciją.

– Kai baigsi studijas, ar sulauksime Tavęs sugrįžtant?

– Nežinau, dar tiek daug laiko prieš akis, jog sunku pasakyti, kaip susiklostys gyvenimas.

Česlovas Kavarza