Kur lietuvių pesimizmo šaknys?

Sociologiniai tyrimai liudija – esame pesimistų tauta: prieš keletą metų Europoje pirmavome. Tiesa, šiuo metu lyg ir užleidžiame liūdnojo lyderio pozicijas.

Tie patys tyrimai taip pat rodo, kad daugiau nei trečdalis šalies piliečių nepatenkinti dabartiniu gyvenimu ir nostalgiškai ilgisi netolimos praeities („gerų laikų“). Sakoma, tokios nuostatos laikosi dauguma vyresnio amžiaus ir žemesnio išsilavinimo žmonių…

——————————————————————————–

Kadangi metų skaičius ir įgytos mokslinės žinios savaime neturėtų būti dabartinio pesimizmo priežastimis, dar pridedamas paaiškinimas: šie respondentai pasigenda tvirtesnių socialinių garantijų. Kiek tokiuose teiginiuose esama tiesos (o jos, be abejo, esama) ir kiek jie prilygsta mitams? Juolab kad žiniasklaidoje analizuojant šiuos tyrimų duomenis neretai jaučiamas ideologinis atspalvis. Atseit neigiamą šių dienų gyvenimo vertinimą reiškia buvę partijos nariai, įvairaus plauko nomenklatūrininkai ir kitokie praeities bacilomis inkubuoti, vakarykštės gerovės netekę piliečiai.

Sutikime, kad ir šiame teiginyje esama tiesos, tačiau, antra vertus, toks paaiškinimas man taip pat atrodo vulgarokas: daugelis partinių darbuotojų ir dabar užima „geras pareigas“, o, pavyzdžiui, kolūkių pirmininkai, pusvelčiui supirkę visuomeninį turtą, sėkmingai ūkininkauja… Taigi socialinio nepasitenkinimo priežasčių tikslinga būtų ieškoti dar ir kitur. Pateiksiu vieną alternatyvą.

Tikiu, daugeliui teko girdėti sarkastiškai teigiant: „Lietuva – Marijos žemė“… Palikime šį sarkazmą kaip atitinkamą piliečio kultūros požymį ir vyniokime minčių kamuolį toliau. Turėtume vėl sutikti, jog katalikybė 20-ajame amžiuje mūsų žmonėms, jų dvasinių vertybių turiniui turėjo ypatingos reikšmės. (Šiuo požiūriu Europoje su mumis konkuruoti galėtų nebent lenkai…) Tai reiškia, kad Dekalogo įsakymai, įpareigojantys, pavyzdžiui, mylėti artimą ir draudžiantys pagrindines blogio (nežudyk, nevok…) apraiškas, jų tiražavimą ir sklaidą, daugelio žmonių sąmonėje yra tapę gyvenimo normomis.

Suprantama, sunku pasakyti, kiek tokių „Marijos žemės vaikų“ šiandien turime. Tačiau norėčiau būti optimistas – jų tikrai daugiau negu trečdalis mūsų šalies piliečių. Taip, sutinku, didelė jų dalis bažnyčioje apsilanko gal tik didžiųjų švenčių dienomis, bet vis tiek Dekalogas yra jų gyvenimo matrica.

Sutinku, jog esama ir netikinčiųjų… Tačiau kas išdrįstų teigti, jog pastarieji piliečiai ignoruoja bendras žmogiškąsias vertybes – Meilę, Gėrį, Grožį? Taigi galima teigti, jog daugeliui Lietuvos žmonių tradicinės krikščioniškosios vertybės yra šventos ir nediskutuotinos. Tai, manyčiau, labai svarbi išvada.

Dabar, išsiaiškinę šių piliečių sąmoningos būties prioritetus, atsiverskime kurį nors periodinės žiniasklaidos gigantą – savotišką socialinį kamertoną, nurodantį mūsų tautos judėjimo kryptį. Skaitome pagrindines publikacijas (kurios, žinia, patenka į pirmuosius puslapius). Čia vyrauja blogis, blogis ir blogis: nužudė, nusižudė, pavogė, apgavo, sudegė, sudegino; skandalus keičia išdavystės, seksą – narkotikai… Gerumo, aukojimosi ar altruizmo pavyzdžių lieka vis mažiau. Ar šie bruožai lietuviui nebūdingi? Tačiau juk tai šmeižtas! Dar daugiau: tai juodojo marazmo sklaidos politika. O blogiausia tai, kad šios nusikalstamos veikos niekas nedrįsta kritikuoti, nes tada teks pajudinti amoralumo, virtusio verslu, pamatus.

Sakysite, didžioji Lietuvos žmonių dalis tokios spaudos neskaito, vieni protestuodami, kiti tiesiog neįgalėdami nusipirkti. Tačiau minėtus svarbiausius blogio pavyzdžius pagarsina radijo ir televizijos žurnalistai… Pabūkime kailyje žmogaus, kuris aktyviai domisi šalies naujienomis, politinio gyvenimo aktualijomis. Natūralu, kad jis reguliariai klauso ir žiūri įvairias laidas. Nesunku suvokti, kokią informaciją gauna jų vartotojas: kaktomuša susidūrė sunkiasvoris sunkvežimis su lengvuoju automobiliu, žuvusiųjų kūnus ištraukė ugniagesiai, prieš tai supjaustę metalo laužą…; naktį name neatpažįstamai sudegė dvi asocialių tėvų be priežiūros paliktos mažametės mergaitės…; spėjama, jog neatlaikęs sniego dangos įgriuvo čiuožyklos stogas ir palaidojo dešimtis vaikų ir suaugusiųjų; užgriuvusioje šachtoje žuvo dvylika angliakasių… Ir taip – kas valandą tos pačios žinios, įkyriai kartojamos ištisą parą…

Nejučia imi galvoti: gyvenu košmarų ar kreivų veidrodžių karalystėje? Tačiau šį nerimą neretai papildo dozė sąmoningos(?) dezinformacijos. Pavyzdžiui, 2005 metų rudenį mūsų prezidentas Paryžiuje ragina susirinkusius prancūzų verslininkus investuoti į Lietuvos ūkį, nes šiuo metu stebimas akivaizdus jo augimas, patikimai vystosi pramonė. O beveik tuo pat metu laidoje „Rytai – Vakarai“ piešiami socialinės aklavietės, ekonominio sąstingio vaizdai, valstybės vystymosi chaotiškumas, aiškios strateginės politikos stygius. Klausai, mąstai ir supranti, kad jau … nieko nesupranti.

Sovietiniais laikais žiniasklaidoje vyravo tik teigiami herojai ir GLAVLIT’o (tų laikų cenzorių) išfiltruota rožinių vertybių informacija. Tačiau prisiminkime ir tai, jog buvo orientuojamasi į moralinį kodeksą, kuriame buvo nuostatų, šiandien, sutikime, galinčių tapti nebent nuostabos priežastimi: humaniški santykiai ir tarpusavio pagarba, sąžiningumas ir teisingumas, tarpusavio pagarba šeimoje, rūpinimasis vaikų auklėjimu. Taip, šis darbas (dėl daugelio priežasčių) negalėjo būti labai efektyvus, tačiau, sutikime, kad šių dienų ugdymo institucijos panašius dalykus geriausiu atveju tik… deklaruoja aprašydamos savo vizijas arba iš viso apie juos nekalba…

Taigi: netolimoje praeityje labai rimtas dėmesys buvo skiriamas dorinėms ir dvasinėms vertybėms, kurios daug kuo buvo artimos Dekologo reikalavimams (gal tik pirmieji trys įsakymai daugiau erzino ateizmo propaguotojus…).

Paradoksas: nors Bažnyčia buvo atskirta nuo Mokyklos, šių abiejų institucijų auklėjamasis poveikis kai kuriais (septyniais?) atvejais buvo gana artimas… Tiesa, šiame kontekste buvo piešiama ir materialinės gerovės vizija, kuri realybėje išnykdavo, vos nuėjus į parduotuvę („Kas eilėje paskutinis?“), ar pasiklausius iš Vakarų sugrįžusių turistų įspūdžių.

Šioje vietoje stabtelkime ir suskirstykime vertybes tik į dvi grupes: materialinės ir dvasinės. Tą patį padarykime ir su žmonėmis: vieni pirmenybę teikia dvasinėms, kiti – materialinėms vertybėms. Tai štai, tie Marijos žemės vaikai, kurie savo įsitikinimų zonoje prioritetą teikia amžinosioms (absoliučioms) vertybėms, ir kurie šalyje akivaizdžiai mato besiformuojantį dvasinių idealų vakuumą, manyčiau, skaudžiai išgyvena regėdami šių dienų laukinio kapitalizmo grimasas. Kitais žodžiais, labai tikėtina, kad sociologiniai tyrimai, kuriuos straipsnio pradžioje minėjau, liudija esant tokias respondentų grupes, bet jų susidarymo kriterijai yra ne vien amžius ar išsilavinimo cenzas, socialinės garantijos senatvėje ar ideologinės simpatijos, o elementarus požiūris į pagrindines vertybes.

Vis dėlto kyla keletas nemalonių klausimų: 1. Ar kaltas pilietis vien dėl to, kad jis mąsto, t.y. jaudinasi dėl pagrindinių žmogiškųjų vertybių likimo („pakeliui“ išsakydamas ir asmenines „nostalgines pažiūras“, jog „anksčiau to nebuvo“)? Juk didesnė tikimybė, kad jis baiminasi totalinio visuomenės narių sužvėrėjimo. Beje, ir elitiniai „materialistai“ neturėtų savęs raminti neįveikiamų asmeninių tvirtovių apsauga: ką žmogaus protas sukūrė, tą jis pajėgus (ir net daug lengviau!) sugriauti. 2. O gal dėl to, kad dalis piliečių ilgisi netolimos praeities, tik patvirtina tezę: esama žmonių, kuriems svarbiau dvasinės vertybės, o ne materialinės (kurių anais laikais jie tikrai neturėjo)? Tačiau tada neišvengiame dar vieno klausimo.

3. Gal didžiausia kaltininkė – žiniasklaida, kuri, siekdama pelno, maitindamasi iš smurto ir jį gausindama, apnuodija piliečio sąmonę iškreiptomis vertybėmis, o paskui jį patį kaltina ideologiniu vištakumu? Beje, finansiniu požiūriu tokia politika kai kam yra naudinga, nes leidžia kurti įvairias programas ir projektus, kurie orientuoti pasekmėms, bet ne socialinėms blogio priežastims šalinti.

Baigiant tikslinga prisiminti Alberto Einsteino perspėjimą: problemų negalima pašalinti tuo mąstymo lygiu, kuriuo jos buvo sukurtos…

Albertas Piličiauskas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.