Prabėgo 15 nepriklausomybės metų. Daug kuo galime tikrai pasidžiaugti. Dabartinė Lietuva nė iš tolo neprimena anos Lietuvos, kurioje kondensuoto pieno skardinė ar majonezas buvo dalijami per profsąjungas ir tik prieš gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją.
Jau primiršome tuos laikus, kai buvo neįmanoma nusipirkti automobilio, negavus paskyros, duotos vėl per profsąjungą ir tik už nepaprastus laimėjimus ar nepaprastas pažintis.
Beveik užmiršome, kas tai yra partinė nomenklatūra…
——————————————————————————–
Beveik užmiršome, kas tai yra partinė nomenklatūra, kurios sąrašus tvirtindavo arba LKP Centro Komitetas ar net Maskvos CK, jei buvo kalbama apie itin svarbias Lietuvai ūkines ar partines pareigybes. Užmiršome ir tai, kad svarbiausieji sprendimai buvo priiminėjami Politbiure, kurio nariai prilygo nekritikuojamiems šventiesiems.
Sprendimus pakartodavo kiti „šventieji” iš LKP biuro ir CK, o Aukščiausiosios Tarybos deputatai klusniai ir vienbalsiai juos patvirtindavo, nes viešai reikšti kitokią nuomonę galėdavo tik politinis savižudis.
Nebėra ir „demokratiškiausių pasaulyje” rinkimų, kada rinkimų biuletenyje būdavo tik viena partinių komitetų parinkta pavardė, o už tokį kandidatą balsuodavo 99,95 proc. visų rinkėjų.
Nebematyti nei skelbiančių greitą komunizmo pergalę partinių ideologų, nei tų šešėlinių figūrų, kurie visada buvo pasirengę nepatikimajam pritaikyti BK straipsnį pagal principą: „duokite tik man žmogų, o BK straipsnį visada surasiu”. Teismams telikdavo tą straipsnį pritaikyti praktiškai.
Bet ar tikrai viskas taip iš esmės pasikeitė?
Neturime Politbiuro, bet jo vietoje atsirado Politinė taryba, kuri priiminėja sprendimus ir juos „nuleidžia” savo partijoms bei Seimui. Seimo nariai, prarasdami savigarbą, balsuoja kaip ir Aukščiausiosios Tarybos deputatai, klusniai keldami rankas pagal Politinės tarybos komandą.
Politinės tarybos narių, kaip ir anksčiau Politbiuro „šventųjų”, nevalia kritikuoti. Drąsesnieji nedelsdami išlėkė iš savo partinės kėdės. Bailesnieji, nors sukandę dantis, bet mūru stojo už saviškius.
Turėjome „vieną partiją ir vieną tiesą”. Dabar partijų daug, bet ką daryti, jei net politologai neberanda skirtumų tarp tų partijų programų teiginių. Nacionalinės premijos būtų vertas tas, kuris rastų esminių skirtumų tarp valdančiojo ketvertuko programų ir net opozicijos. Taigi turime daug partijų, bet ir vėl – tik „vieną tiesą”.
Laikai nebe tie, ir mastelis kitas. Dabar „saviesiems” dalijami nebe pieno konservai, ir ne automobiliai, o kur kas svaresnės gėrybės -pelningi užsakymai, ES pinigai, pareigos. Ir tik naivuoliai tiki, kad savo žiniomis ir sugebėjimais jie gali aplenkti iš anksto numatytą priimti konkurentą.
Oponentas gali pasakyti, kad bent jau dėl rinkimų į Seimą viskas gerai. Bet nepamirškime, kad rinkimų sąrašus sudaro partijos, kurios ir numato, kas bus sąrašo priekyje, o kas gale. Seimas niekaip nenori įteisinti reitingavimo, pagal kurį būtų išrinktas tas, kas surinko daugiausia balsų, o ne tas, kuris puikuojasi sąrašo priekyje. Tokiai sistemai esant gali būti neišrinkti net partijų vadai, na, o šito jie niekaip nenorėtų.
Verta tarti keletą žodžių apie teismų sprendimus ir palyginti juos su „anų teismų” sprendimais. Kartais (laimė, kad tik kartais) susidaro įspūdis, kad teismai jokiais būdais nenori būti nepriklausomi, kad teisėjų politinės simpatijos neatsispindėtų nutartyse bei sprendimuose.
Nebeliko pasitikėjimo savo pačių kelintą kartą išrinkta bet kaskart vis blogesne valdžia, nebeliko pasitikėjimo savo verslo partneriu ar net kaimynu. Todėl gilėja visuomenės abuojumas politikai, rinkimams ir viskam, kas vyksta už kiekvieno žmogaus buto durų. Bet taip buvo ir okupacijos metais. Tai ar toli pažengėme?
Aloyzas SAKALAS, Europos Parlamento narys