Pasiilgote vasaros? Keliaukite į Egiptą!

Šį kartą nutariau daug neeksperimentuoti su savo atostogomis. Žinojau, kad labai pasiilgau saulės ir šilumos, tad siūloma „paskutinės minutės” savaitės kelionė į Egiptą pasirodė tinkamiausias variantas įveikti žiemišką depresiją.

Į kompaniją pasiėmusi tėtį ir sūnų, į lagaminą įsimetusi nardymo įrangą, fotoaparatą bei keletą vasarinių apdarų, vieną šeštadienio popietę atsidūriau Hurgadoje.

Ką pasirinkti?

Turiu prisipažinti, kad, prieš skrisdama į Egiptą, dvejojau, kurį iš dviejų lietuviškų agentūrų siūlomų kurortų turėčiau pasirinkti – prabangesnį nardytojų rojų Šarm al Šeichą ar autentiškesnę Hurgadą. Manau, kad daugeliui mūsų tautiečių kyla tokia dilema. Mano apsisprendimą nulėmė keli veiksniai. Vienas iš jų – tėčio noras aplankyti Luksorą, senąją Egipto sostinę, ir savo akimis pamatyti garsiąją Karnako šventyklą. O ekskursijos į Luksorą organizuojamos tik iš Hurgados. Kadangi prieš keletą metų lankiausi Kaire ir, tiesą pasakius, pasibaisėjau Egipto sostinės ir jos apylinkių skurdu ir nešvara, nutariau, kad ir sūnui geriau bus nors kiek susipažinti su realesniu egiptiečių gyvenimu Hurgadoje nei su penkių žvaigždučių viešbučių europietiška prabanga Šarm al Šeiche.

Kitas galvosūkis buvo susijęs su viešbučiu. Čia vėlgi laukė didelė pasiūla – viešbučiai kurorto centre ar atokiau nuo jų, tik teikiantys pusryčius ir vakarienę, ar „all inclusive” (viskas įskaičiuota) paslaugas. Nusprendžiau, kad gyventi turistų rezervate toli nuo miestelio centro nenoriu, nes važiuoti iki jo vietiniu autobusiuku tingėsime, o jeigu užsisakysime viešbutį tik su pusryčiais ir vakariene arba taupumo sumetimais ribosiu užsisakomus gėrimus, arba nervinsiuosi sūnui nuolat prašinėjant kokakolos ar papildomo sumuštinio. Tad „Agua fun” viešbutis, bent jau kataloge, kaip tik ir atitiko visus mano pageidavimus: centre, ant jūros kranto, „all inclusive” sistema ir už labai prieinamą kainą. Ir, atvykusi į Hurgadą, savo pasirinkimu labai džiaugiausi.

Ekskursijos

Iš savo ankstesnių kelionių žinojau, kad vietinės agentūros, ekskursijų programą siūlo vos ne dvigubai pigiau nei lietuvių. Tiesa, niekada negali būti garantuotas už gido teikiamų paslaugų kokybę, bet į vietą nuvyksi ir pinigų sutaupysi. Tuo labiau kad visas autobusų konvojus iš Hurgados vyksta į Kairą ar Luksorą kartu, saugomas ginkluotos policijos. Po to, kai 1997 metų lapkričio 17 dieną Luksore prie karalienės Chatčepsutės šventyklos teroristų antpuolyje žuvo 58 užsienio turistai, Egipto vyriausybė skiria ypatingą dėmesį turistų saugumui, nes turistai neša nemenką pelną. Kaip teigė vietiniai gyventojai, jei egiptiečiai nori užsidirbti pinigų, jie važiuoja, investuoja ir dirba ne Kaire, bet Hurgadoje ar Šarm al Šeiche. Juk visos prekės turistams čia parduodamos dešimt kartų brangiau, nei kainuoja vietiniams.

Bet grįžkime prie ekskursijų. Kadangi Kaire jau buvau buvusi, nemačiau prasmės dar kartą ten nukeliauti, nes vien kelionei turėčiau sugaišti 13 valandų (po šešias su puse ten ir atgal). Tačiau puikiai suvokiau, kad tėčiui ir sūnui pamatyti vienintelį išlikusį pasaulio stebuklą – Egipto piramides – yra būtina. Tad nutariau nepagailėti pinigų ir sumokėti lietuviškai kelionių agentūrai po 75 dolerius už kiekvieno kelionę. Tokiu savo sprendimu vėliau likau labai patenkinta. Nes iš ekskursijos namiškiai grįžo nors ir pavargę, bet laimingi. Jie gyrė gidės profesionalumą ir vis kartojo įdomiausias jos pasakojimo detales.

Tačiau kelionei į Luksorą vis dėlto nutarėme pataupyti. Užuot suploję po 70 dolerių kiekvienas, vietinei agentūrai sumokėjome po 40, patikinti, kad bus puikus rusakalbis gidas, kad pietausime penkių žvaigždučių viešbutyje ir kad įėjimas į Chatčepsutės šventyklą – įskaičiuotas. Bet įsitikinome, kad egiptiečių pažadais tikėti nelabai verta. Mūsų gidas gal ir buvo malonus žmogus, bet rusiškai kalbėjo tikrai prastai. Į garsiąją šventyklą mūsų mini grupelę nuvežė, bet skyrė lygiai 15 minučių jos apžiūrai, kad laiku spėtume prisijungti prie visos grupės, valandą praleidusios alebastro parduotuvėje. Viešbutis, kuriame pietavome, buvo vos trijų žvaigždučių ir dar turėjome susimokėti už naudojimąsi tualetu. O jeigu tėtis nebūtų kelis kartus pasiteiravęs, kada pamatysime garsiuosius Memnoso kolosus, tai autobusas pro juos būtų pravažiavęs ir net nestabtelėjęs trijų minučių fotografijai. Tad ar verta taupyti pinigus ekskursijoms – rinkitės patys.

Na, o jeigu vis dėlto jūsų biudžetas limituotas, tai taupykite per vietines agentūras rinkdamiesi plaukimą laivu į Giftūno salą už 15 dolerių. Žavėtis Raudonosios jūros mėliu ir spalvingu povandeniniu pasauliu – daug kalbų nereikia. O nuo kiekvienos ekskursijos sutaupysite po 10 dolerių.

Šiluma kaulų nelaužo

Ir vis dėlto maloniausia Egipte man buvo palepinti kūną saulės spinduliais, o ne pasotinti sielą įspūdžiais. Kai gruodžio mėnesį +30, o vanduo jūroje +23, tai jautiesi kaip kitoje realybėje. Lietuva tampa miglota vizija, smegenys išsivalo nuo nereikalingų minčių ir rūpesčių srauto. Pajunti begalinę harmoniją su savimi ir pasauliu. Egiptiečiai niekur neskuba ir nuolat šypsosi. Tarsi jiems nerūpėtų duona kasdieninė. Vietiniai gyventojai man pasirodė santūrūs ir lyg nuolat pasinėrę į savo vidų. Nors, kaip tvirtino Hurgadoje įsikūrusios europietės, vietiniai gyventojai gali būti labai emocionalūs. Jausmų pasaulis jiems itin svarbus, jie myli arba ne, ilgai apie tai nesvarstydami. Viena vokietė, dirbanti vandens sporto agentūroje, papasakojo, kad, prieš metus atvažiavusi į Hurgadą kaip turistė, ji įsimylėjo ir nutarė mesti savo tvarkingą ir sotų gyvenimą Europoje bei persikelti į Hurgadą. 38 metų moteris teigė, kad jaučiasi be galo laiminga, kaip niekada gyvenime, kad naujasis vyras jai čadros neuždėjo, kad ji jaučiasi mylima ir mylinti, o apie grįžimą į Europą net pagalvoti nenori. Keturiolikmetė dukra mamą lanko Egipte per visas atostogas.

Iš Peterburgo kilusi Maša taip pat lengvai leidosi į pokalbį. Atvažiavusi kaip turistė į Hurgadą, ji per savaitę susirado naują darbą vietinėje turizmo agentūroje ir liko čia. „Į Egiptą atvažiuojama ne užsidirbti. Sankt Peterburge turėjau nuosavą kavinę ir kas mėnesį garantuotas 1000 eurų pajamas. Čia uždirbu vos 200 dolerių, bet to pakanka ir buto nuomai, ir prasimaitinti. Net negaliu pagalvoti, kad turėčiau grįžti į šaltą, pilką Peterburgą, kur kas antras žmogus serga depresija ar šiaip susigūžęs nuo rūpesčių ir šalčio”.

Konservatyvumo egzotika

Mašos paklausiau ir apie vieną porą, kurią mačiau plaukiant kateriu. Pirmiausia pagalvojau, kad tai labai konservatyvi egiptiečių pora. Nes moteris buvo visiškai apsimuturiavusi galvą, mūvėjo juodas pirštines, nuolat nešiojo tamsius akinius nuo saulės ir net lipdama į vandenį nusimetė tik batus, likdama su visais savo apdarais ir pėdkelnėmis. Tik išgirdusi, kaip ji kalba su viena pagyvenusia rusų pora, staiga supratau, kad ji – rusė. Pasirodo, prieš metus ištekėjo ir priėmė islamą. Supratusi, kad ši naujai iškepta musulmonė su manimi, vilkinčia tik maudymosi kostiumėliu, į gilias kalbas leistis nenori, paklausiau Mašos, kodėl rusės, ištekėjusios už egiptiečių, rengiasi dažnai daug konservatyviau nei pačios arabės. „Joms tai – egzotika arba labai nori įtikti savo vyrui. Paskui jos pasikeičia ir po kelių metų vėl persirengia europietiškai”, – paaiškino man moteris.

Vyro žodis – paskutinis

Tame pačiame kateryje sutikau ir jauną ką tik susituokusių egiptiečių porą. Jie spinduliavo džiaugsmu ir meile, maloniai dalijosi įspūdžiais ir ateities planais. Tačiau, kai paprašiau jaunuolio leidimo nufotografuoti jo ryškiais rūbais pasidabinusią gražuolę nuotaką ir pasakiau, kad noriu šią nuotrauką įdėti į laikraštį, vos nesukėliau pirmos jų šeimyninės dramos. Mergina labai norėjo atsidurti užjūrio laikraštyje, vyras neleido. Ji man sušnibždėjo, kad per dešimt minučių saviškį įkalbės. Bet jokios moteriškos gudrybės ir net aistringa jaunavedžių meilė egiptiečio sprendimo nepalaužė. Po pusvalandžio pamačiau, kad mergina sėdi nuliūdusi, o jos sutuoktinis – labai rūstus. Supratau, kad būtų labai neetiška vėl bandyti su jais užmegzti pokalbį ir įtikinėti. Ką gi, skiriasi kultūra ir papročiai, tad verčiau neverta kištis ir bandyti ką nors pakeisti. „Ar galėčiau gyventi tokiame pasaulyje?” – klausiau savęs ir sugavau praskrendant šventvagišką mintį: „Klimatas atpirktų viską…”
Jolita Kraniauskaitė