Mūsų vaikų herojai

Mylimi personažai dienomis žavi nuotykiais, o naktimis verčia mažuosius krūpčioti ir girdėti neaiškius kuždesius.

Siaubo sapnai. Iš nežinia kur atsirandanti baimė. Naktinis krūpčiojimas. Kalbos apie matytus filmus ar televizijos laidas.

Tai – toli gražu ne fantazija, o vis dažniau pasitaikanti realybė.

Tėvams tai reiškia viena – vaikas yra per jautrus nežabotai filmų ar knygų kūrėjų fantazijai, jis turi rimtų psichologinių problemų arba – dar kita priežastis. Jų, beje, galima sugalvoti pačių įvairiausių.

Ypač to linkę ieškoti tėvai, kurie dirba daug ir intensyviai, retai mato savo atžalas ir dar rečiau gali padėti jiems pasirinkti, kokią knygą skaityti ar kokią televizijos laidą žiūrėti.

Kartais tėvai temato vienintelę išeitį – vesti vaikus pas specialistus. Bet po psichologo konsultacijos vaikas grįžta namo. Vėl pradeda suktis karuselė – televizija, internetas, rečiau – knyga ar kino filmas. Ir vėl viskas nuo pradžių.

Matau kambaryje mergaitę

Tokius žodžius išgirdau iš savo ketverių metų dar nesulaukusios dukters paryčiais.

„Aš negaliu miegoti savo kambaryje, nes ten prie veidrodžio stovi mergaitė rožiniais plaukais”, – pareiškė Kamilė. Po tokių žodžių net suaugusiam žmogui pašiurptų oda. Pirma toptelėjusi mintis – vaidenasi.

Žinoma, kambaryje nieko nebuvo. Gretimoje lovoje ramiai miegojo kita, jau vyresnė, duktė. Mintyse sukosi klausimai, kas darosi vaikui? Problemos vaikų darželyje? Regis, ne. Nesutaria su seserimi? Bet juk nuo smulkių vaikiškų nesutarimų „mergaitės rožiniais plaukais” po kambarį nevaikšto.

Po kelių dienų jau giminaitės namuose išgirdau dar keistesnių istorijų. Jos taip pat dar mažametė duktė pradėjo keltis naktį ir žadinti motiną, klausdama, ar jai nenukirsta galva.

„Vaikas eina gulti apie devintą valandą vakaro, suaugusiems skirtų filmų ji nemato. Kas atsitiko?” – rūpinosi mama. Jos, vaikų gydytojos nuomone, tokį poveikį vaikui galėjo padaryti tik televizija, tiksliau – vaidybinių filmų ir autorinių laidų anonsai.

Po filmo girdi šnabždesius

Kolegės Rasos dešimtmetė duktė per moksleivių atostogas kino teatre žiūrėjo filmą „Haris Poteris ir Ugnies taurė”. „Sunku pasakyti, ar ją paveikė šis filmas, ar yra kitų priežasčių. Tačiau iki šiol ketverius metus nebijojusi miegoti viena, po filmo ji pradėjo to bijoti. Ko bijai, klausiu? Sako, nežinau. Pasakoja, kad girdi šnabždesius, neaiškius garsus”, – sakė Rasa.

Kita pažįstama vilnietė pasakojo, kad po filmo apie šį viso pasaulio vaikų kultinį herojų vaiką užrašė į psichologo konsultaciją.

„Dvylikmetis sūnus pradėjo bijoti tamsos, pabunda paryčiais ir sako girdįs kuždesius. Nebesuprantu, kas su juo darosi”, – skundėsi Milda.

Vaikų amžiaus nesiteirauja

„Mano anūkas, kuris mokosi trečiojoje klasėje, su klasiokais ketino eiti į kino teatrą žiūrėti naujojo filmo apie Harį Poterį, tačiau apie ketinimus sužinojusi mokyklos direktorė uždraudė tai daryti. Nesupratau, kodėl”, – „Ekstra žinioms” sakė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė.

Kontrolierė neslėpė tik iš „Ekstra žinių” sužinojusi, kad skirtinguose kino teatruose filmą rekomenduojama žiūrėti vaikams arba nuo 7, arba nuo 12 metų. Informacija apie tai pateikiama internete. Tačiau kino teatruose parduodant bilietus vaikų amžiaus nesiteiraujama. Kam tai įdomu, jeigu svarbu, kad kuo daugiau bilietų būtų parduota, jeigu kinas yra pirmiausia verslas?

Hario Poterio kultas

Vasarį knygynuose turėtų pasirodyti nauja knyga apie Harį Poterį. Leidyklos „Alma littera” vyriausioji redaktorė Danguolė Viliūnienė „Ekstra žinioms” pasakojo, kad jau ne pirmą kartą prieš pasirodant naujai knygai leidyklos durys neužsidaro. „Sulaukiame ir vaikų, ir paauglių, kurie nesulaukia, kada pasirodys nauja knyga”, – sakė vyriausioji redaktorė.

Jau nebestebina faktas, kad vaikai ar jų tėvai knygos pasirodymo išvakarėse užgula knygynus JAV ir Didžiojoje Britanijoje, kur eilėje pralaukia visą naktį.

Neseniai knyga apie berniuką, besimokantį magijos ir burtų paslapčių, pasiekė rekordą – pasaulyje parduota 300 milijonų jos egzempliorių.

Visame pasaulyje yra aibė Hario Poterio pasekėjų, besiburiančių į klubus ar bendraujančių interneto svetainėse. Bent trys tokios svetainės yra ir Lietuvoje.

Vaikus pavertė vartotojais

Knygos ir paties Hario Poterio fenomeno kritikai sutartinai pripažįsta, kad didžiulės sėkmės sulaukta dėl išskirtinai geros reklamos. Esą puikiai parinkta rinkodaros strategija nepaliko abejingų šiam herojui nei tarp vaikų, nei tarp suaugusiųjų.

Kiek šimtų milijonų JAV dolerių susikrovė Hario Poterio kūrėja Joanne Kathleen Rowling ar filmų apie mažąjį burtininką kūrėjai, ne taip svarbu, kaip faktas, kad būtent šio personažo kūrėjai pavertė vaikus vartotojais.

Pasirodžius pirmajai knygai ir filmui, buvo išleistos ir „Hario Poterio snarglių skonio pastilės”, ir kortos su mylimais herojais. Interneto aukcionuose pradėta prekiauti „Hario Poterio šluotomis”, gaiviųjų gėrimų gamintoja „Coca-Cola” už milijonus JAV dolerių nusipirko teises naudoti filmo personažus ant savo gaminių etikečių.

Išleidus pirmąją knygą, triukšmą sukėlė gamtosaugininkai. Mat atsirado tėvų, viešai pareiškusių, kad savo vaikams jie pasirengę padovanoti baltąsias pelėdas – būtent tokia pelėda nešioja laiškus Hariui Poteriui ir jo draugams.

Beje, Kanadoje net buvo išleistos monetos su Hario Poterio ir jo draugų atvaizdais. Jomis negalima atsiskaityti, tačiau padovanoti tokią monetą savo vaikui tapo daugelio kanadiečių garbės reikalu.

„Geroji beždžionė” – King Kongas

JAV tapusi nacionaline ir saugoma vertybe gigantiška gorila jau prieš daugiau kaip dešimtmetį vertė graudintis ir suaugusiuosius, ir vaikus.

Šiandien, kai kino teatruose demonstruojama nauja pasakojimo apie King Kongą versija, mažai kas žino, kad Lietuvoje šį filmą rekomenduojama žiūrėti vaikams nuo 16 metų.

Už filmą režisierius Peteris Jacksonas gavo 20 milijonų JAV dolerių. Tai – didžiausias honoraras, kada nors iš anksto sumokėtas režisieriui. Filmų „topuose” ši juosta pirmauja tiek Lietuvoje, tiek JAV.

Filmas apie „gerąją beždžionę” jau pralenkė ir populiariausią iki šiol buvusį filmą „Haris Poteris ir Ugnies taurė”, kurį kino kritikai vadina niūriausia knygų apie mažąjį burtininką ekranizacija. Beje, kiek anksčiau rodytame filme „Haris Poteris ir Askabano kalinys” kai kurie kritikai net įžvelgė paralelių su Irako karu.

Pasiklydę interneto džiunglėse

Skirtingų tyrimų duomenimis, labiausiai vaikų sąmonę ir psichiką veikia internetas bei televizija. Kokiose interneto svetainėse lankosi mūsų vaikai, gali patikrinti ir menkai apie kompiuterius nutuokiantys tėvai. Tačiau mažieji kartais labiau išprusę nei jų gimdytojai – jiems pakanka tiesiog ištrinti iš kompiuterio atminties svetainių adresus, ir menkiau kompiuterijos pasaulį pažįstantys tėvai gali tik nujausti, kad vaikas ieško internete ne teletabių, o lankosi ne jam skirtuose puslapiuose.

Interneto svetainių Lietuvoje niekas nekontroliuoja, nors formaliai turėtų tai daryti ne viena institucija. Galbūt lengviau leis atsikvėpti Švietimo ir mokslo ministerijos bei mobiliojo ryšio kompanijos „Bitė GSM” rengiamas projektas „Saugus internetas”, kuris leis tėvams pasirinkti, kokias interneto svetaines blokuoti?

Akivaizdu, kad nei policijos, nei mokytojų rengiami reidai į interneto kavines, kur, praleisdami pamokas, per dienas sėdi įvairaus amžiaus moksleiviai, nepadeda.

Atskiro straipsnio verta tema apie kompiuterinius žaidimus, kuriuose netrūksta smurto. Jie taip pat parduodami be apribojimų, nors net ikimokyklinio amžiaus vaikai „paskęsta” juose.

„Pasikvieskime dvasias”

„Neįsivaizduojate, kiek moksleivių yra prisipažinę, kad po televizijos laidų jie kvietė visokias dvasias, rengė spiritizmo seansus”, – „Ekstra žinioms” pasakojo sostinės „žuolyno” vidurinės mokyklos mokytoja Lolita Jarackaitė.

Pasak mokytojos, vaikai pasakoja bijantys apie tai prisipažinti tėvams, nors jau mėnesį po tokių seansų jie bijo užmigti, jiems atrodo, kad liečiami daiktai, vaikai girdi balsus. „Manau, kad reikia riboti ne tik tokių laidų, bet ir jų anonsų rodymo laiką”, – sakė L.Jarackaitė.

Deja, realiai priversti televizijų filmų ar laidų anonsus, kuriuose yra prievartos, smurto ar erotinių elementų, kur per minutę žaibiškai keičiasi vaizdai ar girdime balsą už kadro, esą „tuoj tuoj parodysime kažką siaubinga ar neįtikėtinai baisaus”, žymėti nuorodomis negali niekas. Įstatymai numato, kad anonsams reikia taikyti tokius pačius apribojimus kaip ir patiems filmams, bet kas tai daro?

Televizijos pačios sprendžia, kokiai auditorijai skirti filmą ar laidą, ir tik didieji kanalai jau „išmoko” paisyti auditorijos. Tačiau liko kabelinės ir regioninės televizijos. Beje, kartais ir didieji kanalai pateikia stulbinančių akibrokštų – pavyzdžiui, apie garsiųjų magų trijų naktų budėjimą name, kuriame esą vaidenasi, arba rusų aktoriaus Dmitrijaus Nagijevo vedamą laidą.

Garbės televizijoms nedaro ir vadinamosios naujosios kartos animaciniai filmai. Juose daug vaizdų, jie dinamiški, spalvingi, tačiau prievartos elementų gausu taip pat kaip ir spalvų.

Ką daryti tėvams?

Specialistai pataria – būkite su vaikais. Nors trumpai, nors ir pavargę po darbų raskite laiko ir jėgų. Pasistenkite stebėti, kokias laidas ar filmus žiūri jūsų atžalos, patys rinkite jiems knygas. Būtų idealu, jeigu prieš vesdami vaikus į kino teatrą pasidomėtumėte, kaip filmą vertina kritikai, kokio amžiaus vaikams jis skirtas. Dar idealiau – perskaitykite knygą anksčiau, nei ją perskaitys jūsų vaikas.

Tačiau jeigu jūs – „neidealūs”, o tiesiog geri tėvai, pamatę, kad jūsų vaikui po filmo ar perskaitytos knygos girdisi balsai ar vaidenasi „mergaitės rožiniais plaukais”, nebijokite ieškoti profesionalių psichologų pagalbos. Galbūt jūsų mažasis turi problemų, apie kurias jūs net nenutuokiate.
„Ekstra žinios”