Laivyba JAV ir Kanadoje gerokai skiriasi nuo laivybos Europoje. Lietuvos jūrininkams tenka susidurti su gerokai priekabesniais inspektoriais, ir su skirtingais jūrlapiais.
Džiugu, kad Lietuvos jūrininkai netgi gavo pagyrimų iš amerikiečių, kad jų laivai visada tvarkingi.
Tarp JAV ir Kanados išsidėsčiusių Didžiųjų ežerų plotas beveik keturis kartus didesnis nei Lietuva. Apie ketvirtį milijono kvadratinių kilometrų. Atstumai taip pat beveik jūriniai. Nuo įplaukos iš Atlanto vandenyno Šv. Lauryno upe iki tolimiausio uosto Aukštutiniame Dulute plaukti 1260 jūrmylių.
Tai beveik kaip iš Klaipėdos iki Ruano (Prancūzija). Tik Amerikoje plaukimas užima gerokai daugiau laiko.
Reikia įveikti kanalų ir šliuzų sujungtus ežerus, kur vandens lygis smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, Aukštutinio ežero vandens lygis net 184 metrai virš jūros lygio.
Didžiųjų ežerų rajone gyvena daugiau nei 90 milijonų žmonių. Jie pagamina apie 40 proc. JAV ir per 60 proc. Kanados pramonės produkcijos. Yra apie penkiasdešimt uostų, kurie gali priimti stambius laivus.
Idėja sujungti ežerus su vandenynu gimė 1892 metais. Kongreso narys nuo Minesotos valstijos Džonas Lindas pateikė įstatymo projektą. Jis buvo svarstytas daugelį kartų. Tik 1954 metais buvo nutarta kartu su Kanada statyti Šventojo Lauryno jūrų kelią. Priimti sprendimą sutrukdė ne tik karai, ekonominė krizė, bet ir konkurentai – geležinkelių kompanijos, JAV Rytų kranto ir Meksikos įlankos uostai. Buvo ir tokių, kurie manė, kad, atvėrus kelią įvairių tautų laivams į Amerikos ir Kanados žemes, kris žmonių, ypač jaunimo, moralė – jaunas doras paneles vilios grubūs jūrininkai.
1954 metais prasidėjo jūrų kelio statyba. Reikėjo įrengti 300 kilometrų kanalą su septyniais šliuzais, kurie pakeltų jūrinius laivus 70 metrų iki Ontario ežero lygio. Žymiai anksčiau, dar 1932 metais, Ontario ir Erio ežerai buvo sujungti Velando kanalu. 27 mylių ilgio kanale įrengti 8 šliuzai, kurie pakelia laivus apie 100 metrų.
1959 metų pavasarį Šv. Lauryno jūrų kelias buvo įrengtas. Nuo balandžio laukė per 70 laivų, norinčių įplaukti į ežerus. Nors ledų jau beveik nebuvo, laivyną iškilmingai vedė galingas ledlaužis „D’Iberville”. Tų pačių metų birželio 26 dieną jūrų kelias buvo oficialiai atidarytas įplaukus Anglijos karališkajai jachtai „Britannia”. Joje buvo Anglijos karalienė Elžbieta II su vyru princu Filipu ir JAV prezidentas D.Eizenhaueris. Liepos 3 dieną karališkoji jachta „Britannia” šimtatūkstantinės minios buvo džiaugsmingai sutikta Hurono ežero Sarnijos uoste.
Laivybos skirtumai
Jūrininkams, kapitonams, laivų mechanikams, plaukiantiems iš „sūrių” vandenų į Didžiuosius ežerus, tenka pasitempti. Ten visai kitas „navigacinis pasaulis”. Jūrlapiai skiriasi nuo įprastų, nes yra Merkatorinės projekcijos. Atstumai nurodyti ne jūros (1852 m.), bet statutinėmis (1609 m.) myliomis. Labai daug būna navigacinio koregavimo pranešimų, kurie pateikiami kartu su jūrlapiais.
Dar nespėjus gerai įsigilinti, jau gali pasirodyti pirmieji priekabūs inspektoriai. Jų būna taip pat daug. Inspektorių priekabiavimą ir net biurokratišką požiūrį galima paaiškinti tuo, kad jie yra ne jūrininkai, o pasieniečiai. Su jais ginčytis nepatartina.
Prisiklausęs baisių kalbų apie tenykščius inspektorius, ruošdamasis pirmajam reisui į JAV, nusipirkau knygą „Plaukiojimo taisyklės JAV vidaus vandenyse”. 100 dolerių vertės knygą apsimokėjo pirkti. Užgriuvus tikrintojams, vyresniajam lyg netyčia parodžiau tą knygą. Paveikė teigiamai. Gal todėl, kad mano knyga buvo naujesnė, nei turėjo karininkas, o gal todėl, kad parodžiau pagarbą jų šaliai.
Europos uostuose, jei nuo paskutinio patikrinimo nepraėjo daugiau nei pusė metų, gražiai su inspektoriais pakalbėjus, jie gali ir netikrinti. Didžiuosiuose ežeruose viskas kitaip. Nuo vieno uosto nuplaukus vos 180 jūrmylių, kitame vėl teko priimti dešimtį pasieniečių. Į teiginius, kad vakar mus tikrino, karininkas mandagiai bet griežtai paaiškino, kad tai buvo vienoje valstijoje, o čia jau kita.
Tikrindavo ne tik laivą, bet ir įgulos žinias. Buvo net toks atvejis, kai sulaikė Anglijos laivą ir pareikalavo pakeisti kapitoną, nes inspektoriai nustatė, kad jis nekompetentingas.
Buvo ir malonių bendravimo su JAV ir Kanados inspektoriais akimirkų. Lietuvos jūrų laivininkystės „Kapitono Stulpino” tipo laivai jau daug metų plaukioja į Didžiuosius ežerus ir dirba sėkmingai. Bendrovė netgi yra gavusi laišką iš Kanados Šv. Lauryno jūrų kelių administracijos, kur reiškiamas prielankumas Lietuvos jūrų laivininkystei bei atskiriems laivams.
Navigacijos ypatumai Didžiuosiuose ežeruose
Navigacija Didžiuosiuose ežeruose trunka devynis mėnesius nuo kovo iki gruodžio. Kelionė prasideda Monrealio reide. Įveikus septynis šliuzus upės kanalu ir pakilus 75 metrus virš jūros lygio, įplaukiama į Ontario ežerą.
Griežtai tikrinama laivo grimzlė. Net dėl vienu centimetru viršytos aštuonių metrų normos į šliuzus neįleidžia. Buksyrai šliuzuose nereikalingi, bet jie padeda uostų siaurose vietose. Buksyrai veikia kitaip, nei mums įprasta. Jie neima lynų ant buksyrinių kablių, bet švartuojasi priekiais prie borto ir traukdami ar stumdami lengvai apsuka laivą. Taip mažiau užimama farvaterio dalies.
Iš Ontario į Erio ežerą, aplenkiant Niagaros krioklį, plaukiama 27 mylių Velando kanalu. Įveikęs 8 šliuzus, laivas pakyla dar 100 metrų. Locmanas atviruose ežerų vandenyse nesikiša į navigaciją, bet nuolat palaiko ryšį ir gaudo informaciją. Labai daug informacijos jis gauna ne iš dispečerių, bet iš pažįstamų laivų kapitonų.
Ežeruose sutinkame daug ežerinių laivų „leikerių”. Jie labai skiriasi nuo mūsų „druskiukų”, atvykusių iš sūriųjų vandenų. Įspūdį, kad tai ilgi laivai, pabrėžia pačiame priekyje, prie pat forštevenio, esantis tiltelis. Mašinų skyrius ir mechanikų patalpos yra laivagalyje. Tiltelio sparnuose įrengti veidrodžiai kaip automobiliuose. Mašinų skyrius turi langus. Prasilenkiant su „leikeriu”, keista matyti per langą žiūrintį motoristą. Didieji balkeriai turi tik vieną triumą be pertvarų.
Skiriasi ir jūrininkų terminologija. Nesakoma „plaukiame į šiaurę ar į pietus”, bet teigiama „einame aukštyn” (į ežerus) arba „žemyn” (į vandenyno pusę).
Audros ir avarijos
Manoma, kad ežero vilnys ramesnės ir švelnesnės nei jūros bangos.
Rudeninės audros Didžiuosiuose ežeruose padaro daug bėdų laivybai. Net jūrų „druskiukai”, pakliuvę į audrą, dažnai „užsisupa”. Bangos ten trumpesnės nei vandenynuose ir todėl ne supa, o tiesiog krato. Pasaulio jūrose sutinkama „devintoji banga”, o Didžiuosiuose ežeruose banguoja „trys sesutės”. Tai paeiliui ir einančios trys žymiai didesnės bangos, kartais siekiančios daugiau kaip 10 metrų.
„Trys sesutės” yra pražudžiusios nemažai laivų. Pagrindinės katastrofų priežastys – laivo ilgis ir noras gabenti kuo daugiau krovinių. Šliuzai limituoja laivo grimzlę, todėl laivo negalima perkrauti. Tačiau, net pakrovus lygiai, laivo priekis ir galas „nulinksta” žemyn ir didina grimzlę. Taip įvyksta todėl, kad saulė įkaitina denį, metalas plečiasi, o povandeninė dalis yra vandenyje. Ilgėjant deniui, išlenkiami laivo galai ir jie labiau nugrimzta. Todėl ant „ežeriukų” denio visą dieną liejamas šaltas vanduo.
Kita avarijų priežastis – godumas, noras daugiau pakrauti ir uždirbti. Tai parodo amerikiečių baikerio „Edmund Fitzgerald” pavyzdys.
1958 metais amerikiečiai pastatė didžiausią leidžiamą balkerį, pritaikytą rūdai gabenti Didžiaisiais ežerais. Jo ilgis buvo 222 metrai, grimzlė 8 metrai, galėjo priimti 25175 tonas krovinio.
1969 metais jo savininkai atliko laivo kapitalinį remontą, sustiprino korpusą, įtaisė priekyje stumą (privairavimo sraigtą). Po modernizacijos laivui buvo išduoti nauji dokumentai, kurie leido gabenti daugiau krovinio. Jau buvo galima krauti 27500 tonų. Gobšumas niekados neveda prie gera. 1975 metų lapkričio 9 dieną po pietų balkeris „Edmund Figerald” su 26216 t vulkaninės kilmės geležies rūdos išplaukė į savo paskutinį reisą. Laivui vadovavo patyręs 59 metų kapitonas E. Maksorlis. Jis ir visi jo padėjėjai turėjo ir Didžiųjų ežerų locmanų diplomus.
Pakrauta geležies rūda buvo sudaryta iš mažų sunkių rutuliukų. Laivas plaukė iš Duluto į Detroitą. Pakilo audra, vėjas siekė 25 metrus per sekundę, bangos – aštuonis metrus. Kapitonas pranešė, kad bangos nuplėšė du triumo ventiliatorius, vandens pateko į triumą, ir laivas pasviro. Vėjas stiprėjo, bangos siekė jau 10 metrų, prasidėjo pūga, nustojo veikti radaras, nors siurbliai pumpavo vandenį, pasvirimo kampas nemažėjo.
Laivas nuskendo. Jo paskutinėje buvimo vietoje matėsi didžiulė mazuto dėmė, plūduriavo trys tuščios gelbėjimosi valtys, keletas gelbėjimo ratų. 1976 metų pavasarį povandeniniu robotu buvo rastas paskendęs laivas. Jis gulėjo 170 metrų gylyje sulūžęs į tris dalis.
Avariją tyrė net kelios komisijos, bet prie bendros nuomonės taip ir neprieita. Atskirą ir griežtą verdiktą paskelbė Didžiųjų ežerų jūreivių sąjunga: laivas buvo perkrautas ir turėjo didesnę grimzlę nei leidžiama.
Po avarijos JAV kongresas sudarė savo ekspertų komisiją. Šiai komisijai baigiant darbą buvo priimtas asmeniškai atvykęs patyręs Didžiųjų ežerų kapitonas 60-metis L. Makdonaldas. Jis pareiškė esąs nustebintas, kad nė viena komisija nepaminėjo bangavimo metu susidarančių „trijų sesučių”, kurios galėjo būti pagrindinė laivo žuvimo priežastis. Pagal šių bangų ir laivo ilgį jis galėjo atsidurti ant visų trijų ir todėl sulūžo į tris dalis. Jo nuomonė buvo atidžiai išklausyta, ją priėmė ir amerikiečių visuomenė.
Jūrininkus labiausiai stebina, kad dviejų šimtų metrų ilgio balkeris turėjo tik vieną triumą be jokių skersinių pertvarų. Jūrų laivyne to negalima net įsivaizduoti.
Eimutis Astikas,
Jūrų kapitonas