Kasparas, Melchioras ir Baltazaras nebuvo karaliai. Viduramžiais buvo pradėta juos taip vadinti, nes išminčiai aplankyti ką tik gimusio Atpirkėjo atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų ir atnešė jam dovanas, kurios tūkstančius metų simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams.
Trys išminčiai dovanų kūdikėliui išrinko – aukso, smilkalų ir miros. Šimtmečiai nuėjo užmarštin, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai iki šiol yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.
Kasparo dovana – smilkalai
Viena iš didžiausių žmogaus silpnybių – kvapų dievinimas. Ne tik filmo „Moters kvapas” aklasis herojus tarsi užkerėtas seka ir svaigsta nuo kvepalų, kuriais dvelkia jo sutiktos moterys. Mes taip pat kasdien gatvėje, biure, parduotuvėje „užkliūname” už malonių ir ne itin kvapų, kažką mums primenančių ar simbolizuojančių.
Senovės Rytuose geriausiai kvapų magiją išmanė egiptiečiai. Būtent jie buvo laikomi kvepalų ir kosmetikos kūrimo meistrais. Jie sužinojo, kad sakai arba guma sulaiko kvapus ir sugeria riebalus. Sakai buvo naudojami kaip žaliava arba kaip sudėtinė mišinio, kurį egiptiečiai degindavo šventyklose, dalis. Laikui bėgant jais buvo kvepinami ir paprastųjų mirtingųjų namai.
Smilkalus, beje, naudojo ir pirmieji krikščionys. Jais atgaivindavo sunkų katakombų orą, kuriose slėpdavosi nuo Romos imperijos persekiotojų. Taigi istorija patvirtina, kad smilkalai, sumaišyti su įvairiomis žolėmis, buvo naudojami ne tik neutralizuoti nemalonius kvapus, bet ir apeigose, ir kvepalų gamyboje.
Smilkalai ir šiandien yra pats svarbiausiais kvepalų komponentas. Sakoma, kad smilkalai suteikia kiekvienam pagrindiniam (sunkiam) kvapui lengvumo.
Baltazaro dovana – mira
Kvapūs smilkalai graikų mitologijoje vadinami Smirnos ašaromis. Smirna – Adonio motina, savo grožiu nustelbusi netgi Afroditę. Ši iš pavydo uždegusi Smirnos širdyje meilę jos pačios tėvui Fojniksui, Bybloso karaliui. Smirna nugirdydavo tėvą, kad galėtų naktį ateiti neatpažinta į jo miegamąjį ir patenkinti savo aistrą. Tačiau vieną naktį Fojniksas sugalvojo uždegti žiburį. Išvydęs dukterį čiupo kardą, ir nors mergina sugebėjo išbėgti iš rūmų, pasivijo ją ant netolimų kalvų.
Afroditė paskutinę akimirką pagailėjo merginos ir pavertė ją medžiu. Tėvo kardas perskrodė medžio kamieną ir iš jo iškrito Adonis – kraujomaišos vaisius, o medis paplūdo ašaromis. Graikai tikėjo, kad visa tai įvyko Rytuose, nes būtent iš ten veždavosi kvepiančius sakus.
Mira – tai gyvasakių guma, kuri surenkama aitraus pienelio pavidalu. Senovėje ją, kaip smilkalus, degindavo šventyklose dievų garbei. Ji buvo naudojama gaminti aliejui, kuriuo balzamuodavo mirusiuosius. Nuteistiesiems mirti duodavo atigerti vyno, sumaišyto su mira – toks gėrimas veikdavo kaip nuskausminamieji vaistai.
Šiuolaikiniai kvepalų gamintojai žino, kad mira – nepakeičiamas kvepalų komponentas. Rožės, jazmino, mimozos kvapai sustiprinami būtent smilkalais ir mira. Rožė ir jazminas suteikia kvapui jausmingumo, apelsino žiedas – gaivumo, kiparisas ir sandalmedis – geidulingumo, mira ir smilkalai – truputį dieviškumo.
Naudoti mirą kvepalų gamybai išdrįsta patys geriausi specialistai, nes jeigu jos įdedama per daug – efektas gaunamas priešingas.
Melchioro dovana – auksas
Auksas, nors ir bekvapis, yra neatsiejama prabangaus kvepalų pasaulio dalis. Kaip ir kvepalai – tai dalykas, kurio žmonės itin geidžia. Kvepalų „gurmanams” gaminamos specialios auksinės pakuotės, kuriose galima laikyti vis kitą kvepalų buteliuką.
Kas gi nutiko trims išminčiams, kai jie įteikė dovanas Dievo sūnui? Šventasis raštas teigia, kad jie sugrįžo į savo šalį. Sugrįžo nė kiek nenumanydami, kaip jų kelionė paveiks būsimųjų kartų gyvenimą ir papročius.