Neįgalų sūnų auginantys „Spalvų orkestro” vadovai Valerija ir Romualdas Brūzgos tapo antraisiais tėvais visam būriui sutrikusio intelekto muzikantų
Metų pabaigoje tradiciškai pasipila labdaros akcijos, skirtos neįgaliesiems, našlaičiams, skurstantiesiems. Tačiau jos trumpalaikės: šventės baigiasi, akcijos – taip pat. Tuo tarpu kai kurie žmonės ne mažiau svarbius gerus darbus nesigarsindami dirba ištisus metus.
Tarp jų yra ir sutrikusio intelekto muzikinio kolektyvo „Spalvų orkestras” vadovai Valerija ir Romualdas Brūzgos. Jau 15 metų jie pasišventę neįgaliesiems. Ne tik padeda atsiskleisti jų talentams, bet ir moko per muziką bendrauti, rasti savo vietą gyvenime. Vadovai ir muzikantai per tą laiką tapo kaip viena šeima.
Suskamba kaip instrumentai
Prieš koncertą neįgalūs muzikantai jaudinasi. Valerija prieina prie vieno, palaiko už rankos. Kitam ištaria keletą raminančių žodžių. Jei mato, kad jaudinasi be reikalo, – net švelniai subara, kad nurimtų. Kaip tikra mama, kuri jaudinasi dėl savo vaikų.
Diriguodamas Romualdas užsimoja taip plačiai, kiek tik gali – kad visi lig vieno pastebėtų ir reaguotų į jo judesius. Jei pastebi, kad kažkuriam nesiseka, tuoj pat atskuba į pagalbą. Argi ne taip elgiasi rūpestingi tėčiai?
Valerija ir Romualdas Brūzgos jau 15 metų vadovauja neįgaliųjų kolektyvui „Spalvų orkestras”. Per tą laiką jie ne tik padėjo atsiskleisti muzikiniams sutrikusio intelekto žmonių gabumams. Daugeliui muzikantų muzika atvėrė duris į visavertį gyvenimą, leido išsiveržti iš uždaros būsto erdvės, pralaužti vienatvės kiautą.
Vadovams tai kainuoja nemažai pastangų. Tačiau kai užčiuopia stebuklingą stygą, glūdinčią auklėtinio širdyje, kai žmogus suskamba kaip instrumentas, užsimiršta visi vargai. Ypač didelį talentą prakalbinti sutrikusio intelekto žmogų turi Romualdas. Jis paprastai remiasi nuojauta.
Kalėdos Valerijai ir Romualdui bei orkestro muzikantams – ypatinga šventė, nes kaip tik tuo laiku prieš 15 metų ir gimė mintis suburti sutrikusio intelekto vaikų kolektyvą. Tad Kalėdos kartu yra ir šio kolektyvo gimtadienis, kasmet linksmai švenčiamas.
„Sutrikusio intelekto žmonių bendrija „Viltis” nusprendė surengti naujametinę eglutę. Pakvietė mus su Romu į pagalbą. Renginys pavyko. Tada kelių neįgaliųjų mamos nusprendė, kad būtų gerai, jog jie galėtų nuolatos muzikuoti. Vienas tėvelis surado patalpas”, – prisimena Valerija.
Greitai įsitikinta, kad vaikams tai patinka, sekasi. Tuomet bendrijos rūpesčiu buvo įsteigtas muzikinis kolektyvas prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro. Buvo suteiktos patalpos, čia įdarbinti Valerija ir Romas.
Be to, centre sutrikusio intelekto žmonėms atsirado ir kitos veiklos: jie galėjo užsiimti daile, vaikščioti į baseiną. Greitai pasijuto kaip namie, šį centrą lankantys sveikieji irgi įprato prie neįgaliųjų kaimynystės.
Teko mokytis iš naujo
Penkiolika metų prabėgo greitai. Iš pradžių, pasakoja Valerija, teko nemažai mokytis ir vadovams, gilintis į specialias metodikas, sukurtas darbui su neįgaliaisiais, padedančias jiems mokytis muzikos, įgyti psichologinių žinių. Teko pasisemti ir užsienio šalių patirties. Visa tai labai pravertė kasdieniame darbe. Dabar „Spalvų orkestre” muzikuoja 35 įvairaus amžiaus neįgalieji – nuo paauglių iki perkopusių 30 metų ir dar vyresnių. Vieni čia jau nuo pirmųjų dienų, kiti atėjo neseniai.
Prireikia daug pastangų, kruopštumo, kantrybės, kol pasieki norimo rezultato. Juk orkestrantai turi įvairių sveikatos sutrikimų. Į juos taip pat negali neatsižvelgti. Ar nepasitaikė momentų, kai norėjosi viską mesti?
„Visko būna. Tenka ir pasibarti, ypač dėl tvarkos ir drausmės, ir griežtesnį žodį pasakyti, o kitą sykį matai, kad svarbiau kurį nors paguosti”, – sako Valerija.
Ji labiau rūpinasi organizaciniais, buitiniais reikalais, o vyrui tenka didesnė kūrybinio darbo našta.
Ar sunku muzikuoti su neįgaliaisiais? „Kiekvienas darbas turi savų sunkumų, savų privalumų. Dirbant su sutrikusio intelekto žmonėmis reikia labai daug kantrybės, tikėti, kad rezultatas bus, tik negreitai.
Ir skubėti jokiu būdu negalima, nes tada gali sugriauti potraukį šiam užsiėmimui, vaikų pasitikėjimą savimi”, – sako Romualdas.
Kai tenka keliauti po Lietuvą ar užsienio šalis koncertuojant, vadovai savo kolektyvo nariams atstoja ir tėvus. Kai kuriems prireikia ir elementariausios pagalbos. „Anksčiau dažniau kartu vykdavo kai kurie tėveliai, tačiau dabar orkestras tapo tokia tvirta komanda, kad apsieina be jų. Taip ir važinėjame: mudu su vyru ir mūsų vaikai”, – tarsi apie savus pasakoja apie orkestrantus vadovė.
Ir ištraukia albumą, kuriame šūsnys nuotraukų iš paskutinės lapkritį vykusios kelionės į Austriją, kur vyko sutrikusio intelekto žmonių Eurovizijos konkursas. Kolektyvas iš Lietuvos pateko į stipriausiųjų ketvertuką.
Į Austriją keliavo septyniese – vadovai ir 5 dainininkai. Ne tik konkurse dalyvavo: apžiūrėjo šalį, aplankė įžymias vietas, kopė į kalnus. Grįžo kupini puikiausių įspūdžių.
Atsitiktinumų nebūna
Valerija ir Romualdas – kurso draugai. Kartu studijavo Muzikos akademijoje: Valerija – akordeono, o Romualdas – violončelės specialybę. Vėliau dar abu baigė chorinį dirigavimą Klaipėdos fakultete. Nuo tada, kai baigė mokslus, dirba muzikos mokytojais. Valerija – Karoliniškių muzikos mokykloje, o Romualdas – neįgaliųjų užimtumo centre. Ir jau 15 metų vadovauja „Spalvų orkestrui”.
Repeticijos, koncertai, išvykos dažnai ir savaitgalius pasiglemžia. Ar nesijaučia apleisti savi Brūzgų vaikai?
„Ne, jie jau nebe mažiukai, savarankiški. Vyresnysis Jurgis studijuoja Muzikos akademijoje antrame kurse, dainuoja. Muzikantas, mūsų pėdomis pasuko”, – didžiuodamasi pasakoja mama.
O jaunesnysis Linas jau septyniolikmetis. Tačiau jam dar reikia tėvų pagalbos, nes yra neįgalus, turi kalbos ir elgesio sutrikimų. Jis lanko neįgaliųjų užimtumo centrą, kur tėvai nuveža kas rytą, o vakarais pasiima. Savaitgaliais ar tuomet, kai tėvams reikia išvykti, gelbsti seneliai, kurie labai myli anūką.
„Nieko šiame gyvenime nėra atsitiktinio. Jei ne Lino liga, kažin ar šiandien būtume subūrę Spalvų orkestrą ir jam sėkmingai vadovautume. Labai praverčia patirtis įgyta auginant neįgalų sūnų, mums lengviau suprasti sutrikusio intelekto žmones, rasti su jais kontaktą, padėti atsiskleisti jų gabumams”, – svarsto Valerija.
Valerija ir Romualdas savo darbe įžvelgia prasmę ne tik dėl to, kad padeda atsiskleisti neįgaliųjų muzikiniams gabumams. Ne mažiau svarbu parodyti visuomenei, kad jie nėra našta, gali nuveikti šį tą naudingo. Jų pasirodymas scenoje kitą sykį gal ir ne toks profesionalus, bet užsidegimas, nuoširdumas, emocijos šiuos trūkumus atperka.
Kaip ir sveikieji, sutrikusio intelekto žmonės turi gabumų, talentų, tik reikia sudaryti palankias sąlygas jiems atsiskleisti. Kai kuriems tam prireikia ir kelerių metų.
Ne tik muzikavimas svarbu orkestro nariams. Daugeliui neįgaliųjų atėjimas į repeticiją yra vienintelis šansas išeiti iš namų, išsivaduoti iš vienatvės tarp keturių sienų.
Išvaduoja iš vienatvės
Į repeticiją jie eina su didžiuliu noru. Nedidelis kambarėlis Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, kuris skirtas orkestrui, retai būna tuščias. Nesvarbu, repeticijų diena ar ne. Dar koridoriuje girdėti nedarnus muzikavimas, kalbos, juokas. Nedidelėje erdvėje draugiškai sutelpa ir muzikantai, ir daugybė instrumentų.
Juolab kad kolektyve atmosfera labai šilta, visi jaučiasi savi, tarsi namuose. Kad ir kokie menki gabumai būtų vieno ar kito nario, jam stengiamasi surasti vietą. „Kaip ir šeimoje, kur kiekvienas vaikas, kad koks jis būtų, yra mylimas ir pagal jo jėgas, gabumus bandai rasti sritį, kurioje jis galėtų pasireikšti”, – svarsto Romualdas.
Kaip šeimoje, orkestre švenčiami visų gimtadieniai – ir vaikų, ir vadovų. „Praėjusį sekmadienį buvo mano gimimo diena, tai jau šeštadienį grįžau su glėbiu dovanų”, – pasakoja Valerija.
Ir apie rūpesčius namuose kolektyvo nariai vadovams pasipasakoja. Laimė, daugelis vaikų turi mylinčius tėvus, auga darniose šeimose. Štai Antano, kurį tėvelis kiekvieną kartą atveža į repeticiją, nes savarankiškai jam atkeliauti sunku, mamytė labai serga, patyrė net du insultus. Visi jį dėl to labai užjaučia.
Valerija pastebi, kad likimo nuskriausti žmonės labiau nei sveikieji moka džiaugtis kiekviena sėkme, smulkmena. Nėra tokie pikti, nedejuoja, neverkšlena, neerzina vienas kito, o stengiasi padėti, užjausti. Nuoširdžiai įvertina vieni kitų pasiekimus. Nebūtinai muzikos srityje. Pavyzdžiui, Martynas kuria eilėraščius, dažnai juos paskaito draugams.
„Ar geri jūsų vadovai?” – klausiu mūsų pokalbio besiklausančių orkestrantų. „Be jų mes būtume niekas”, – rimtu tonu paaiškina Ugnius. Darius jam pritaria: kol nebuvo orkestro, jis iš namų beveik neišeidavęs. Marius irgi nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be orkestro. Taip pat ir Arvydas, ir Daiva, ir Antanas. Ir daugelis kitų.
Kasmet prieš Naujuosius rengiamas didelis koncertas. Į jį pakviečiami tėveliai, artimiausi draugai. Ir Kalėdų Senelis ateina, dovanas dalija. „Pernai aš jį vaidinau”, – juokdamasis pasakoja Marius. Buvo smagu, sako, tik labai karšta su peruku ir barzda. Orkestro muzikantai jau senokai išaugę iš vaikiško amžiaus, tačiau daugelis iki šiol yra tarsi dideli vaikai.
Laimingi vaikai. Tai akivaizdu stebint repeticijas, koncertus. Ne visiems taip pasiseka – turėti širdžiai mielą užsiėmimą, pasitikėti savo jėgomis, susirasti draugų ir pagaliau patikėti, kad kažkuo nuskriaudusi gamta nepašykštėjo talentų kitoje srityje. „Neįgalieji dažnai būna gabūs poetai, menininkai”, – rimtai paaiškina orkestro poetas Martynas.
Giedrė Budvytienė