Po sunkių derybų gruodžio 17-osios paryčiais Briuselyje baigėsi reguliarus Europos Sąjungos (ES) valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas – vadinamosios Europos vadovų tarybos (EVT) posėdis. Jis buvo skirtas 2007-2013 metų ES biudžetui aptarti ir patvirtinti. Kaip žinome, derybos dėl biudžeto nuostatų (jos vadinamos finansine perspektyva) prasidėjo jau 2004 m. pradžioje. Jos itin įsiliepsnojo Didžiajai Britanijai pademonstravus pavėluotą norą jį gerokai pakeisti. Kas netiko britams ES biudžete ir ką jie norėjo keisti?
Nuo 2001 m. ES šalyse smarkiai sulėtėjus ekonomikos augimui sustiprėjo ES grynųjų mokėtojų, tai yra tų valstybių, kurios į ES biudžetą įmoka daugiau nei iš jo gauna, siekis mažinti įmokas.
Tiesą sakant, ne vieną senąją ES valstybę narę ėmė erzinti ne įmokų dydis, bet jų pačių nesugebėjimas susitvarkyti su savo finansais – nuolatinis, kartais net viršijantis įsipareigotą 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) dydį biudžeto deficitas. Kylant viešųjų finansų įtampai, pirmuoju kritikos objektu tapo įmokos į ES biudžetą – nuspręsta, kad reikia mažinti jas!
Kaip mažinti? Jau seniai daugelis čia matė du keistinus išlaidų straipsnius – didžiules išlaidas (2004 m. jos pasiekė 42 mlrd. eurų) nekonkurencingam žemės ūkiui palaikyti bei kompensaciją Britanijai (maždaug 6 mlrd. eurų kasmet), išsiderėtą 1984 m. Didžioji Britanija sutiko svarstyti kompensacijos mažinimą ar net panaikinimą, jei kartu bus peržiūrėta Bendroji žemės ūkio politika ir sumažintos jai skirtos išlaidos.
Prancūzija, kaip akies vyzdį sauganti jai labai palankią bendrijos žemės ūkio politiką, jau 2002 m. užsitikrino Vokietijos paramą (ir kitų ES šalių sutikimą), kad išlaidos žemės ūkiui nebus mažinamos iki pat naujosios finansinės perspektyvos pabaigos, t.y. iki 2013 m. Todėl kai galų gale britai šių metų gruodžio 5 d. pateikė pasiūlymus, paaiškėjo, jog užuot ieškoję, kur pametė, britai ieško kur šviesiau – jie pasiūlė mažinti ES biudžetą regioninei politikai skiriamų lėšų sąskaita, neliečiant nei tiesioginių išmokų ūkininkams, nei didžiulės kompensacijos jiems patiems.
Pasiūlymas mažinti ES biudžetą tokiu būdu taip akivaizdžiai prieštaravo solidarumo principui – remti mažiau išsivysčiusių valstybių narių ekonomikos kilimą, pagal kurį skirstomos ES biudžeto lėšos, kad jo nedrįso palaikyti nė viena ES valstybė. Britai pasirodė pernelyg ciniški.
Priminsime, kad pradinis Europos Komisijos pasiūlymas visam 2007-2013 m. laikotarpiui buvo 1122 mlrd. Šių metų pirmąjį pusmetį pirmininkavęs Liuksemburgas atsižvelgė į dalies valstybių nuomonę ir numatė sumažinti biudžetą iki 871 mlrd. eurų. Britanija pasiūlė nurėžti dar 24 milijardus – iki 846,8 mlrd. eurų.
Tai ir sukėlė minėtą visuotinį nepasitenkinimą. Premjerui Toniui Bleirui teko pažadėti taisytis – pridėjęs vos 2,5 mlrd. eurų jis pateikė tai kaip naują pasiūlymą. Toks nevykęs manevras tik pakurstė nepasitenkinimą. Tapo aišku, kad britai gali sukurti dar vieną rimtą krizę unijoje. Jau susirinkus į viršūnių susitikimą britams teko šiek tiek atsitraukti. Galiausiai buvo susitarta 7 metams turėti 862 mlrd. eurų biudžetą.
Tai gerokai mažesnė suma nei siūlė Komisija. Tiesa, ši suma galėjo būti dar mažesnė, jei Europos parlamentas (EP) nebūtų užėmęs tvirtų pozicijų. Kai gruodžio 15 d., pradėdamas EVT posėdį Briuselyje, Britanijos premjeras Strasbūre susitiko su EP vadovais, šie jį perspėjo, kad Parlamentas atmes britų siūlomą biudžetą, net jei tokiam siūlymui pritars visos likusios 24 ES valstybės narės.
Kartu su biudžeto patvirtinimu EVT sutarė 2008 ar 2009 metais peržiūrėti bendrąją žemės ūkio politiką – numatant išlaidas žemės ūkiui mažinti nuo 2014 m. Ne tik britai siekia reformuoti ES agrarinę politiką. Skirti 40 proc. sąjungos biudžeto lėšų remti sektorių, kuris sukuria 3-4 proc. bendrijos BVP ir negali savarankiškai išsilaikyti – tikrai yra anomalija. Bendro biudžeto lėšas pirmiausia reikėtų skirti švietimui ir mokslui remti, kad spartėtų ES šalių technologinė pažanga, kad gamtos ir techninius mokslus studijuotų kuo daugiau gabių jaunuolių ir kad remiamas smulkusis ir vidutinis verslas drąsiai imtųsi inovacijų visose ūkinės veiklos srityse.
Apibendrinkime. 2007-2013 m. laikotarpiui ES biudžetas savo santykiniu dydžiu faktiškai nesumažėjo (sieks 1,045 proc. BVP), absoliučia išraiška jis padidėjo (per tuos 7 metus sieks vidutiniškai 123 mlrd. eurų kasmet). Tačiau skaičiuojant jo išlaidų kiekį vienam ES gyventojui dabar jis bus mažesnis – nes gyventojų ES-25 padaugėjo labiau nei pajamų.
Šis biudžeto santykinis sumenkėjimas netiesiogiai reiškia, kad Europos Sąjungoje nesutariama dėl tolesnio ir spartesnio Europos politinio vienijimosi ir ES institucijų galios didinimo. Europiečiai nori gyventi nacionalinėse valstybėse, turėti nacionalines vyriausybes, svarstyti savo valdžios nustatomus ir keičiamus mokesčius ir akylai stebėti, kaip ir kam tie mokesčiai naudojami. Kita vertus, europiečiai jaučia stiprų tarpusavio solidarumą – tokį, kad jis virto oficialia – regionine – politika. Taigi yra kas Europą skiria, yra ir kas ją vienija. Tai leidžia tikėtis kompromisų ir dabar, ir ateityje.
Prof. Jonas Čičinskas,
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos studijų katedros vedėjas