Maironio lietuvių literatūros muziejus poeto Stasio Anglickio (1905-1999) šimtąjį gimtadienį pagerbė šį trečiadienį surengtu minėjimu.
Žemaitijos pagimdytas rašytojas nugyveno ilgą ir margą kaip istorijos audrų drebintas XX amžius gyvenimą. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žingsniai prie sfinkso” S.Anglickis išleido 1931 metais, o paskutinės jo knygos – autobiografinis romanas „Čiupikai” ir eilių rinktinė „Karvelėli mėlynasis” datuoti 1990 ir 1992 metais, kai autorius jau buvo perkopęs aštuoniasdešimtmetį. Poetas nuo 1980 metų gyveno Vilniuje, kur ir mirė.
Literatūros kritikai Ramutis Karmalavičius ir Stasys Lipskis atskleidė poeto Stasio Anglickio literatūrinės kūrybos ir visuomeninės laikysenos ypatybes, o sūnūs Anatolijus ir Rimantas priminė tėvo asmenybės ir charakterio bruožus. Gimęs Žemaitijoje poetas baigė germanistikos studijas Kauno universitete, tačiau laikinojoje sostinėje neapsigyveno – laikėsi arčiau gimtųjų vietų. Tai nė kiek nekliudė jam aktyviai reikštis kultūriniame gyvenime ir literatūroje. Jis buvo 1938 metais išleistos rašytojų antologijos „Žemaičiai” iniciatorius ir redaktorius, iki karo išleido keturis eilėraščių rinkinius, 1933-iaisiais parašė dramą „Rūmai be pamato”. Ją buvo įteikęs režisieriui Andriui Olekai-Žilinskui, tačiau ji pastatyta nebuvo.
Tarybų Lietuvos laikais Stasys Anglickis ilgai buvo literatūrinėje nuošalėje. Poetas visą gyvenimą dirbo mokykloje. Mokytojavo Šiaulių berniukų gimnazijoje, per karą – Vilniuje, paskui net iki 1966 metų Kuršėnuose. Jis ir gyveno netoli Kuršėnų, Olesinėje, kur puoselėjo sodą, dirbo kaimiškus darbus, tuo tarsi pabrėždamas savo atsiribojimą, nepriklausymą nei kairei, nei dešinei. Po karo socializmo ideologai Stasį Anglickį nuolat kritikavo už tylėjimą, nenorą apdainuoti naują tikrovę, o 1950 metais, netekę vilties „perauklėti”, pašalino iš Rašytojų sąjungos. Ilgą pauzę nutraukė 1969-aisiais pasirodęs eilių rinkinys „Karklai žydi”. Paskui maždaug kas penkeri metai pasirodydavo po jo knygą. S.Anglickis reiškėsi ir kaip vertėjas – išvertė Michailo Lermontovo, Heinricho Heinės poezijos. Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva 1996 metais buvo išleista išsami knyga apie rašytoją „Ir aš esu…”, į kurią buvo sudėti interviu su juo, recenzijos etc. Joje Stasys Anglickis su užslėpta nuoskauda prasitaria, kad taip ir likęs „neatrastu rašytoju” – niekada nebuvęs apdovanotas jokia premija, paskatintas.
Poeto 100-ųjų gimimo metinių minėjime muziejuje buvo pristatyti du nauji leidiniai. „Žvelgęs akimis Ventos…” – Vytauto Kirkučio knyga, pasakojanti apie Stasį Anglickį. Paties poeto kūryba prabyla į skaitytoją jo eilėraščių rinktine „Baltų žuvėdrų puokštėmis”. Stasio Anglickio jubiliejui muziejus parengė parodą „Žiburiuojanti būtis”.