Prieš penkiolika metų miręs lietuvių rašytojas Vytautas Rimkevičius (1930-1991) šiemet būtų pažymėjęs savo 75-metį, taigi suprantamas Lietuvos rašytojų sąjungos sprendimas išleisti jo archyvuose likusias, ne vieną dešimtmetį ten išgulėjusias, iki šiol neskelbtas dvi apysakas.
Vyresni skaitytojai V.Rimkevičių prisimena visų pirma kaip 1957 metais pasirodžiusio debiutinio ir anuosyk gan populiaraus romano „Studentai” bei ne mažiau populiarių pjesių „Vandens lelija”, „Ratas”, „Girių kirtėjai” autorių. Kiek jaunesni – kaip produktyvų grakščių novelių rašytoją, kurių rinkinius jis leisdavo kas antri treti metai ir paprastai juos grupuodavo pagal kaimišką („Kaimo kronikos”, „Girėnai”) ir miestišką („Miesto novelės”, „Vilniaus novelės”) tematiką.
Sąlyginai naujoje V.Rimkevičiaus knygoje skelbiamų apysakų centre – ypatingi atsitikimai. Pirmojoje, „Nežinomieji”, keistuolį, klaidžiojantį po Vilniaus senamiestį, krisdamas sužeidžia atitirpęs ledo luitas. Sužeistasis ligoninėje teištaria žodį „Indra” ir netenka sąmonės. Jokios konkretesnės informacijos gauti iš jo nepavyksta, dokumentų kišenėse nėra, ir tik sunkiai apčiuopiamas pulsas dar liudija apie rusenančią gyvybę. Tolesnis pasakojimas grindžiamas blėstančios sąmonės vaizdais, iš kurių ryškėja ne šio konkretaus žmogaus buvęs gyvenimas, kurio skaitytojas, kaip įprasta, lauktų, o kitų ar kitokių, buvusių ar įsivaizduotų gyvenimų epizodai.
Antroji apysaka, „Gimė rudas kūdikėlis”, supina jūrų kelionės vaizdus ir atsitikimą Girėnų kaime – čia gimsta rudas kūdikėlis, kuris tą pačią dieną pradeda skustis barzdą, it šakaliukus svaido rąstus, glumindamas kaimynus ir tarybų valdžią. Tokia nuotaikinga menine kalba (paantraštė – „Istorija su dzinguliukais”) čia prabylama apie tragiškąjį pokarį.
Vis dėlto šiedvi apysakos V.Rimkevičiaus smulkiojo žanro kūrinių lygio nepasiekia – pernelyg painu ir pretenzinga. Galbūt tuo pateisinamas ir netrumpas penkiolikos metų laikotarpis, kol leidėjai pagaliau ryžosi skelbti rašytojo palikimą.