Pirmoji sezono premjera Klaipėdos dramos teatre – R.Kūnio „Viešbučio kambarys Nr.13” – ir intriguojantys atsiliepimai spaudoje: „kasinis”, „žiūrovinis”, „anšlaginis”!.. Beje, kaip skelbia afišos, šįvakar premjera vėl bus scenoje…
Bus tikra komedija
Žiūrovai ploja katučių – pagaliau turės kur gerai praleisti laiką. Ponams nebus gaila išjungtų mobiliųjų telefonų su išdavikiškai blyksinčiais ekranais ir neišgirstomis žiniomis iš verslo pasaulio užkulisių. Ponios galės pademonstruoti šventines palaidines ir prožektorių šviesoje gundančiai blyksinčius „svarovskius”. Salė prieš spektaklį lengvai dvelks rinktiniais kvepalais ir laukimu – kas bus? O bus – tikra, tradicinė (kai kam – holivudinė, snobiška) komedija.
Deja, tituluoti teatro žinovai santūresni: jiems svarbus ne žiūrovų gerai praleistas laikas, o Stanislavskis. Dėl ko gi išmoningasis Alvydas Vizgirda priverčia kikenti „Viešbučio kambario Nr.13” žiūrovus? Ir kokia šio spektaklio tema, idėja, uždavinys, viršuždavinys ir kiti svarūs (ne „svarovskiški”) reikalai?
Pastaruoju metu vis dažniau aplanko mintis – ko iš tiesų siekia teatrai, siūlydami vis naujus spektaklius, ko trokšta žiūrovai, eidami į juos, ir ko reikia autoritetingiems kritikams, dalinantiems „aukso kryžius”?..
Duoklė žiūrovams
Būkime atviri, naujoji premjera vargiai gali sulaukti liaupsinančių sostinės teatro žinovų atsiliepimų. Joje nėra galvą apsukančių metaforų, iš koto verčiančios režisūrinės išmonės ir širdį spaudžiančių tekstų.
Tačiau nuo pat pirmųjų akimirkų žiūrovai krykštauja lyg smagiai įsukti vaikiški „vilkeliai”. A.Vizgirda puikiai išmano, kur paspausti juoką sukeliantį mygtuką, kad salė kvatotų susiriesdama ir negalvodama, ką žavi Klaipėdos dramos teatro aktorių komanda norėjo pasakyti per dvi tikrai linksmai praleistas valandas.
Kas byloja apie spektaklio kokybę – audringi plojimai, nubrauktų ašarų, juoko reitingai? Pilna salė, po miestą žaibiškai sklindantis garsas apie „gerą spektaklį”, išpirkti bilietai? Ar palankios kritikų recenzijos?
Akivaizdu, jog „Viešbučio kambarys Nr.13” – duoklė žiūrovams, išsiilgusiems paprasto, gerai sukalto, be smegenis apraizgančių režisūrinių sumanymų, nenuobodaus spektaklio. Ar tai jau tokia didelė nuodėmė? Juk teatras iš tiesų skirtas žiūrovams, o ne lūpas kramtantiems, tik retkarčiais į tolokai nuo sostinės esantį teatrą užsukantiems kritikams.
Paskui intrigų kamuolį
Tačiau, paradoksalu, teatro madas diktuoja būtent kritikai, jų favoritais tapę, Lietuvos vardą po pasaulį iškilmingai vežiojantys „kultiniai” režisieriai. Prieš juos žiūrovai nuolankiai nukelia kepurę, pagarbiai išsėdi penkias valandas, ploja „bisui” ir giriasi kaimynams, kad buvo pasaulinio garso režisieriaus spektaklyje. Tačiau didelis klausimas, ar labai jau gerai jie jautėsi tame spektaklyje, tyliai girgždindami kėdę ir vogčiomis žvilgčiodami į laikrodį…
Tuo tarpu A.Vizgirdos spektaklyje žiūrovai jaučiais tarsi žuvys vandenyje. Ryškios, spindinčios dekoracijos, su aiškiomis užuominomis į erotinius reikalus (scenografas Anatolijus Klemencovas). Ryškūs, personažų charakterius pabrėžiantys kostiumai (dailininkė Aina Zinčiukaitė). Aiškūs, charakteringi patys personažai – be jokių įmantrių poteksčių į dienos šviesą išvelkantys savo troškimus ir sukuriantys patrauklų – erotika, politika, kriminalu paspalvintą intrigų kamuolį. Įdomi, profesionali (tiesa, retkarčiais su „perspaudimais”) dirbanti Klaipėdos dramos teatro aktorių komanda.
Tiesiog juokina
Veiksmas rutuliojasi taip, kad vos spėji susivokti. A.Vizgirda meistriškai timpteli režisūrinę virvutę – ir visi leipsta iš juoko. Veiksmas vyksta viešbučio kambaryje, tačiau jame nuolat keičiasi veikėjai – tai įeinantys pro duris, tai išlipantys pro langą, tai pasislepiantys kambario spintoje su spektaklio „vinimi” – gyvu „lavonu”, aplink kurį ir sukasi visa komedija: kalbą per televiziją turėjęs sakyti politikas (K.Žvinklys), jo padėjėjas (I.Reklaitis), pretendentė į politiko meilužes (J.Puodėnaitė), jos vyras (V.Jočys), viešbučio šeimininkė (E.Barauskaitė), gudriai pinigus melžiantis „berniukas” – patarnautojas (E.Brazys), politiko žmona (N.Sabulytė), politiko patarėjo mamos slaugė (V.Kojelytė). Ir, žinoma, jo didenybė vis atgyjantis „lavonas” (V.Klimas).
Ką gi jie veikia šitame barokiniame viešbučio kambaryje? Tiesiog juokina publiką. Ir toks yra jų uždavinys, viršuždavinys ir kiti magiškieji „o kas, jeigu…”?
Sutikite, šiais „sunkiais” visai Lietuvai ir pasauliui laikais publiką lengviau pravirkdyti, o ne prajuokinti.
Galima tik pasidžiaugti, kad kažkam tai pavyko padaryti…
Rolanda Lukoševičienė