Publikos išsiilgta pasaulinio garso pianistė Mūza Rubackytė vakar pavergė ir Klaipėdos muzikos mėgėjus.
Du kartus dėl ligos atidėto rečitalio laukimą muzikė kompensavo su kaupu. Gaidų burtininke vadinamos pianistės pasirodymas gruodžio pradžioje turėjo pradėti festivalį „Salve Musica”. Tačiau rečitalis tapo baigiamuoju akcentu. „Festivalį pradedame likus tik porai dienų iki jo pabaigos”, – šypsojosi Koncertų salės direktorės pavaduotoja Loreta Narvilaitė.
Nors Paryžiuje gyvenanti M.Rubackytė gimtinėje – dažna viešnia, uostamiesčio scenoje pasirodė prieš penkerius metus. „Lietuva – man atspirties taškas, čia mano syvai. Man nepaprastai malonu susitikti su savo publika. O ji yra būtent Lietuvoje”, – sakė pianistė, dėstanti Prancūzijos, Olandijos ir Lietuvos studentams.
– Kaip atsiskleidžia atlikėjo natūra kūrinyje?
– Pirmiausia yra autorius. Lietuviškas žodis „atlikėjas” – nelabai tikslus. Atliekame pareigą, prievolę… man šis žodis nelabai patinka. Mielesnis prancūzų interprète – interpretatorius. Tai žodžių žaismas, nes interprète reiškia ir vertėją. Vertėjo idėja man labai patinka. Pavyzdžiui, žmogus, išvertęs vokiečių poeziją į lietuvių kalbą, kartu yra ir poetas, kuris verčia. Individualybė atsiskleidžia suprantant autorių, suvokiant, ką jis norėjo pasakyti. Kadangi muzikinė kalba yra abstrakti, ten visi taškai ant „i” nesudėti. Bet ji yra kalba! Taigi reikia iššifruoti, iškoduoti ją. Paskui perleisti per savo patirties prizmę, per savo jausmus. Bei, be abejo, paliekant autorių. Kitaip mes vaidinsime save, o ne jį.
– Kurio kompozitoriaus muziką labiausiai mėgstate?
– Esu bulimiškas ir labai daug norintis žmogus. Mano repertuaras – labai įvairus. Sunku atsakyti į šį klausimą, nes vienu periodu mėgstu viena, kitu – kita. Yra kompozitoriai, kurie driekiasi per visą gyvenimą lyg kokia linija. Ir yra tokių, kurie grįžta.
– Kada jaučiatės laimingiausia?
– Žinoma, scenoje.
– Kai grojate ar kai prapliūpsta ovacijų lietus?
– Kai groju. Ovacijos gali būti skirtos ir suknelei, ir „povyzai”. Kas tada jas turi priimti – dizaineris ar artistas? Labai svarbūs dvasinio ryšio su publika momentai. Ar pagavo, ar suprato, ar toje pačioje plotmėje esame – neįkainojama. Apskritai gyvenime viskas, kas yra dvasinga, gera, pozityvu, kilniaširdiška, man suteikia didžiulę laimę.
– Jus vadina gimusia prie fortepijono, ar namuose šiam instrumentui liko vietos?
– O taip! Vilniuje turiu keturis, Paryžiuje – tris. Aš šį instrumentą labai myliu, man jis – gyvas.
– Klajojate iš vienos šalies į kitą. Kur šiemet tiesėte Kalėdų stalą?
– Savo namuose – Paryžiuje.
– Kokį norą šiemet pakuždėjote Kalėdų Seneliui?
– Niekur nevažiuoti per šventes. Ir ta svajonė išsipildė – šventes su vyru sutikome namuose. Nereikėjo trankytis su lagaminais po svietą.
– Ką palinkėtumėte Klaipėdoje gyvenantiems Jūsų gerbėjams Naujųjų metų proga?
– Nuostabių metų, sveikatos, sėkmės kūryboje, meilėje, darnos šeimoje. Visiems – mums, jums, man…
Aurelija Kripaitė