Žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės įsitikinimu, Lietuvos kaimo laukia atgimimas. Ministrės teigimu, Europos Sąjungos (ES) parama labai padeda stiprinti žemės ūkį.
Pasak K. Prunskienės, ūkinininkams atsiveria vis didesnės galimybės – užuot bėgus iš kaimo, ji jaunus žmones ragina jomis pasinaudoti, kurti gausias šeimas ir šitaip prisidėti kuriant naująjį Lietuvos kaimą.
Tačiau kol kas tokius ūkinininkus kaip Vaidas Gelžinis kaimiečiai vadina kone muziejine retenybe.
Kvietinių kaimo (Klaipėdos r.) ūkininkui vos 27-eri, tačiau gyventi į miestą jo niekas neišgintų. V. Gelžinio ūkis sparčiai didėja, o namuose laksto jau trys sūnūs.
Kitąmet – dar didesnė parama
Nūdien žemės ūkio veikla užsiima daugiau nei pusė visų dirbančiųjų kaime. Tačiau dabartinė žemės ūkio padėtis anaiptol netenkina nei valdžios, nei pačių ūkininkų.
Valdžios atstovams ramybės neduoda didžiuliai plotai nedirbamų žemių, ūkininkų neveiklumas ir nenoras prisitaikyti prie permainų. Pripažįstama, kad dirbančiųjų žemės ūkyje išsimokslinimas neatitinka vis didėjančių reikalavimų. Ūkininkams trūksta profesinių, vadybos žinių, verslumo gebėjimų. Net apie 36 proc. visų šalies ūkininkų turi tik pradinį išsilavinimą.
Dauguma šalies pieno ūkių – daugelis ūkininkų pagrindines pajamas gauna parduodami pieną – labai smulkūs.
„Tūkstančiai pieno gamintojų turi nuo vienos iki penkių karvių, – interviu „Vakarų ekspresui” konstatavo K. Prunskienė. – Labai svarbu vienyti gamybą. Tai efektyviausias būdas gamybiniam potencialui didinti.”
Vis dėlto ministrė neabejoja, kad valdžia deda visas įmanomas pastangas, kad sąlygos ūkininkauti gerėtų, o kaimo plėtra nesustotų pusiaukelėje. K. Prunskienė džiaugiasi, kad pagaliau pasiektas persilaužimas pripažinti žemės ūkio ir kaimo bei regionų tolygios plėtros svarbą tiek Vyriausybės programoje, tiek ir planuojant biudžetą. Pirmą kartą per Lietuvos nepriklausomybės metus pasiekta, kad kaimui skiriamų asignavimų augimas, 2006 m. siekiantis net 40 proc., dvigubai pralenkia bendrą biudžeto išaidų augimo tempą. Kitąmet kaimui skirta 2,6 mlrd. Lt.
„Tai – nepaprastai svarbus pasiekimas”, – tvirtina K. Prunskienė.
„Startas duotas rimtas, svarbu, kad patys žmonės tuo patikėtų. Man atrodo, kad jau patikėjo”, – kaimo atgimimu neabejoja ministrė.
Ji pastebi, kad ES paramos įtaka kaimui – didžiulė. Žadama, kad tiesioginės išmokos ūkininkams, kompensacijos ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse bus didinamos kasmet. Prognozuojama, kad per 2006-2008 metus išmokomis pasinaudos jau daugiau kaip 200 tūkst. paramos gavėjų, didės jų pajamos.
„Man norėtųsi, kad jaunoji karta nesibaidytų kaimo ir suvoktų, jog verslas žemės pagrindu yra žymiai stabilesnis. Skirtingai nei mieste, kur rinka greitai keičiasi ir labai lengva iš jos iškristi, – sako ministrė. – Žinoma, vien iš žemės ūkio kaimas neišyvens. Reikalingi ir kiti verslai. Manau, dideles perspektyvas turi kaimo turizmas.”
„Kaimo šeimos yra tradiciškai didesnės. Džiaugiuosi tomis šeimomis, kurios susilaukia trijų ir daugiau atžalų – jos neprisideda prie kaimo nykimo”, – pridūrė K. Prunskienė.
Sunku konkuruoti
Pavyzdiniu ūkininku vadinamas V. Gelžinis kategoriškai nesutinka su sakančiaisiais, kad „kaime nėra perspektyvų”.
„Kiekviena sritis gali būti perspektyvi, tik reikia joje atrasti save”, – sako jaunas vyras.
V. Gelžinio namo svetainėje į akis pirmiausia krenta didelis ant sienos pakabintas stendas. Jis skelbia, kad ūkininkas pasinaudojo ES parama savo ūkio techninei bazei modernizuoti.
Kaime kalbama, kad ūkininkas už ES lėšas nusipirko daug naujos technikos. Pats V. Gelžinis sako, kad žmonės kiek perdeda.
Neseniai, rudenį, ūkininkas išties įsigijo naują traktorių, sėjamąją, plūgą, trąšų barstytuvą ir kt., o dar anksčiau, pasinaudodamas jau ne ES struktūrinių fondų, o SAPARD parama, nusipirko javų kombainą ir pieno aušintuvą. Tačiau V. Gelžinis pabrėžia, kad ES skyrė tik pusę šiai technikai įsigyti reikalingų lėšų – antra tiek teko sumokėti iš savo kišenės.
„Nenoriu vardyti sumų, kiek pavyko gauti šiems projektams. Žmonės tuoj viską „paskaičiuoja” – visiems atrodo, kad gavai per daug, bet tos kitos pusės – kiek pačiam tenka išleisti – juk niekas nemato”, – apkalbų vengia V. Gelžinis.
Ūkininkas džiaugiasi pasinaudojęs ES parama, nes ji padėjo atnaujinti ūkį. Gauti šią paramą, tikino jis, nėra taip jau sudėtinga kaip atrodo. „Žinoma, reikia pasistengti, tačiau viskas įmanoma – reikia tik noro”, – tvirtina pašnekovas.
Vis dėlto V. Gelžinis įsitikino, kad be ekspertų pagalbos gero projekto neparašysi. Abiem savo projektams jis samdė klaipėdiečius ekspertus. „Aišku, tai kainuoja, ir gana nemažai, o juk tu dar nežinai, gausi paramą ar ne. Turi rizikuoti”, – kalbėjo ūkininkas.
V. Gelžinis pastebi, kad SAPARD paramą gauti buvo paprasčiau nei struktūrinių fondų. „Pagal Bendrąjį programavimo dokumentą lėšas gauti sunkiau, yra daugiau biurokratizmo ir išlaidų.”
Pasak ūkininko, paplitusi nuomonė, kad parama gali pasinaudoti tik stambieji ūkiai, nėra teisinga. „Lėšas gali gauti ir smulkesni, ir stambesni ūkiai – jokių apribojimų nėra, tai tik mitas”, – tvirtina jis.
V. Gelžinis jau brandina naują projektą – tikisi ES lėšomis karvidėje įsirengti šuolaikišką srutų valymo sistemą.
Tiesioginės išmokos, priklausančios nuo turimos žemės, V. Gelžinio nuomone, turi būti didinamos. „Tarp to, ką gauname mes ir ką ES ūkininkai – didelis skirtumas. O konkuruoti turime vienodai. Kiti sako: „Va, gaunate išmokas, kaip jums gerai”. Bet kad jų praktiškai nepajauti: kuras pabrango dvigubai, trąšos – apie 30 procentų.”
Augina pamainą
Imtis ūkininkavimo nuo nulio, pripažįsta V. Gelžinis, labai sunku. Jis prieš šešerius metus pradėjo ūkininkauti savo senelių ūkyje.
„Iš pradžių ūkis buvo smulkus, bet po truputėlį plėtėmės. Iš pradžių įsigijau vieną traktorių, po to – kitą… Šiandien ūkį sudaro 300 hektarų. Auginame kiaules, raguočius, rapsus, kviečius, miežius”, – vardijo prie stambesnių ūkininkų jau priskiriamas V. Gelžinis.
V. Gelžinis skųstis nelinkęs: nors žmona Rita tvirtina, kad vyras nuo ryto iki vakaro lenkia nugarą ūkyje, jis savo apsisprendimu likti kaime labai patenkintas.
„Kas mane laiko kaime? Manau, prigimtis. Esu kaimo žmogus. Buvau patraukęs į miestą, bet greitai pabėgau atgal, – šypsosi. – Kaip galima gyventi ir negirdėti paukštelių čiulbėjimo? Man tai nesupratama.
Aišku, problemų netrūksta. Bet jų visur yra. Vis dėlto gyvenimas pamažu gerėja. Nepalyginsi, kas buvo prieš 3-4 metus, kai buvome palikti tikroje nežinioje. Dabar jau padėtis stabilizavosi, supirkimo kainos baigia nusistovėti. O svarbiausia, pirkėjai dabar laiku atsiskaito. Dėl to ūkininkai labiausiai džiaugiasi: juk anksčiau būdavo, kad tik po kelių mėnesių gaudavai pinigus. Tik vienas dalykas neramina: priimtas naujas standartas, pagal kurį parduodamas gyvulį nežinai, kiek už jį gausi – paaiškėja tik tada, kai jį paskerdžia. Taip tikrai neturėtų būti”.
V. Gelžinis neslepia kartais susimąstantis: į šias žemes tiek darbo įdėta, kad nieku gyvu negalėtų visko mesti. Kad ir kaip sunku būtų. „Kelio atgal jau nėra. Kur gi nubėgsi, kas tavęs laukia?” – sako V. ūkininkas.
V. Gelžiniui darbuotis padeda du samdiniai, žmona. Auga trys berniukai, tačiau ūkinininkas sako nesąs tikras, ar jie norės likti kaime. „Sūnūs galės patys nuspręsti. Manęs irgi niekas nevertė – pats pasirinkau.”
Giedrė Petkevičiūtė